23000403_1386060471521590_55971243765940263_o

Advento laikotarpiui – nauja choro „Polifonija“ programa

Koncertų ciklas „Advento akordas“ skambės klasikinės muzikos klausytojams Šiauliuose, Lentvaryje ir Kaune. Viltį, džiaugsmą auginantys ir brandinantys Advento muzikos akordai, atliekami ne tik choro, bet ir solisčių, violončelės akompanimento bei varinių pučiamųjų kvinteto, suteiks jėgų išlaukti ir smagiai pasitikti Kalėdas.

Spalvingos, kiek intriguojančios programos sudarytojas ir dirigentas – perspektyvus ir jaunas Linas Balandis, kurį mes šiandien kalbiname.

Linai, klausimą, kurį Jums užduosiu, tikriausia girdi kiekvienas muzikantas. Ar jau vaikystėje svajojote eiti muziko keliu? Ar tuomet buvo muzikantas, į kurį lygiavotės?

Iš ties, taip. Kai man buvo 6 metai vyko „Dainų šventės“ transliacija ir aš atsistojęs priešais televizijos ekraną diriguodavau. Nežinau, kas mane įkvėpdavo tai daryti, viskas vyko labai natūraliai ir man labai patikdavo. Šiandien, kai jau turiu šiek tiek dirigavimo patirties, galiu teigti, jog dirigavimas man nėra pati svarbiausia veikla. Labiau orientuojuosi į darbą su choru, į meilę žmonėms, tikėjimą tuo ką aš ir choras sykiu darome – tai yra didžiausia svarba.

Nėra konkretaus asmens, į kurį lygiavausi. Žinoma, įtakos turėjo mano mokytojai, tai Ramutė Štreimikytė, Vytautas Miškinis, Povilas Gylys, tačiau, aš manau, kad mes visi esame unikalūs ir skirtingi, o siekti kažką kopijuoti, kažką „plagijuoti“ – neverta, nes tada dingsta muzikavimo, dirigavimo, chorinio meno įvairovė.

Šių metų gruodį vyks Jūsų disertacijos, kurios tema „Choras Katalikų bažnyčios liturgijoje“, gynimas. Kas lėmė Jūsų pasirinkto muzikinio kelio kryptį – chorinį dirigavimą, ir kodėl ši – religinė – tema Jums yra tokia aktuali?

Sunku pasakyti, kas lėmė mano pasirinkimą, tačiau visą laiką kryptingai ėjau link to, kas esu dabar. Visų pirma baigiau Kauno sakralinės muzikos mokyklą chorinį dainavimą, po to metus laiko mokiausi chorinio dirigavimo pas Adriją Čepaitę, paskui netikėtai įstojau į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją pas dėstytoją Ramutę Štreimikytę, po ko sekė mokslai ir pas Vytautą Miškinį bei Povilą Gylį. Todėl visas mano muzikinio išsilavinimo kelias vystėsi labai natūraliai. Žinoma, buvo keletas paklydimų, konservatorijos antrame kurse buvau susimąstęs stoti į dainavimą, bet labai džiaugiuosi, kad šio plano man įgyvendinti nepavyko ir dabar esu toje specialybėje, kurioje turiu būti, o turiu būti, nes į kiekvieną repeticiją einu kaip į šventę, galiu suderinti savo hobį, širdžiai mielą veiklą su savo darbu. Man tai yra lygiagretu.

Kodėl pasirinkau būtent šią disertacijos temą? Na, visų pirma todėl, kad visada buvau ir esu bažnyčioje, tam tikrais savo veiklos periodais dirbau vargonininku, šią veiklą ketinu tęsti ir nuo gruodžio mėnesio. Antras mane inspiravęs momentas – man ši tema yra įdomi, nes iš ties ji nėra itin išsamiai tirta Lietuvoje. Man pavyko tai padaryti pasitelkiant bažnyčios dokumentus, įvertinti koks tas choras buvo, koks jis yra ir nušviesti gaires, koks choras galėtų būti ateity, atsižvelgiant į bažnyčios dokumentų nuorodas, į dabartinę situaciją apeigose. Trečias dalykas, mane inspiravęs, daugiau pragmatinis. Kadangi ši tema mane domino jau senai, todėl ir magistrinį darbą rašiau apie bažnytinių susirinkimų įtaką chorui ir chorinei muzikai. Be viso to, mano disertacijos tema yra gyva, ta prasme, kad ji kaip ir katalikų bažnyčia, yra kintanti, taip ir choro samprata yra kintanti, todėl ją galima gvildenti ją visą gyvenimą.

2017 metų lapkritį užsimezgė Jūsų ir choro „Polifonija“ ryšys. Prabėgus metams, galime teigti, jog šis ryšys sustiprėjo, mat diriguosite dar vienam projektui, trijų koncertų ciklui „Advento akordas“ bei tradicija tapusiam Naujametiniam koncertui Šiaulių katedroje. Taip pat yra numatyta ir kūrybinių projektų 2019 metams. Ar galėtumėte įvardinti, kokios valstybinio choro „Polifonija“ ypatybės skatina Jus įgyvendinti kūrybinius sumanymus drauge?

Kūrybinis darbas 2017 metais drauge, man leido pažinti tikrąjį choro „Polifonija“ veidą. Profesionalus choras išsiskiria iš kitų kolektyvų tuo, kad yra stipri bendrystė tarp paties choro dainininkų, kurie, mano nuomone, yra pats stipriausias dėmuo atlikime, priešingai, nei kitų nuomone, jog svarbiausias turi būti dirigentas, aš, vis tik manyčiau kitaip, nes žinią publikai transliuoja choristai, dirigentas juos gali inspiruoti, tačiau pagrindiniai atlikėjai yra jie. Su valstybiniu choru „Polifonija yra tikrai gera dirbti, nes turiu galimybę prisiliesti prie aukščiausios prabos, aukščiausio profesinio lygmens kolektyvo. Šiuo atveju ne tik pats diktuoju, bet ir daug ko išmokstu, nes prieš mane sėdi bent penkiasdešimt procentų choristų, kurie turi tokį patį išsilavinimą, kaip ir aš bei daug didesnę chorinio dainavimo patirtį. Visada smagu ne tik mokyti, bet ir mokytis drauge.

Koncertų ciklo metu Jūsų vedamas choras „Polifonija“ drauge su solistėmis Ieva Skorubskaite ir Nora Petročenko, violončelininku Povilu Jacunsku bei variniu pučiamųjų kvintetu atliks J. S. Bach, F. Mendelssohn Bartholdy, S. Rachmaninov, A. Schnittke, V. Augustino ir D. Zakaro kompozicijas. Ką ši muzika, kaip šios programos sudarytojui, reiškia Jums ir kokią žinią ji neša klausytojui?

Visų pirma noriu padėkoti chorui, kurie yra šios idėjos generatoriai. Nors programos sudarytojas esu aš, bet „Polifonija“ ją įgyvendins. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę scenoje dirbti su aukščiausio lygio muzikantais, tai visų pirma su choru „Polifonija“, Ieva Skorubstaite, Nora Petročenko, Povilu Jacunsku ir varinių pučiamųjų kvintetu.

Pagrindinė koncertinės programos idėja – pristatyti trijų konfesijų: katalikų, stačiatikių ir protestantų religinę muziką. Pernai minėjome tiek protestantų, tiek stačiatikių konfesijų jubiliejus, manau, kad labai gražu, jog šioje programoje galėsime įvertinti stilistinius ypatumus tarp būtent minėtų konfesijų kompozitorių atstovų. Norėčiau paminėti, kad labai džiugina dviejų kompozitorių, tai Vaclovo Augustino ir Gintauto Venislovo kūriniai, kurie parašyti prieš porą mėnesių, projektinio ansamblio „Draugiški projektai“ iniciatyva. Šie kūriniai itin žavūs. Donato Zakaro kompozicija, mano nuomone, vienas geriausių jo iki šiol sukurtų kurinių, kuriame telpa viskas: religinės muzikos gelmė, įvairūs bažnytinės muzikos žanrai, tokie kaip grigališkasis choralas, organumas, XVI a. polifonija ir t.t. S. Rachmaninov, A. Schnittke kūriniai atstovaus stačiatikių muziką, o J. S. Bach motetas – protestantų.

Na ir pabaigai, noriu pasakyti mintį, jog lyginant atlikėjus ir kompozitorius, pastarieji iš ties sukuria griaučius, o atlikėjai į kūrinius įdeda dvasią, sielą ir gyvybę. Sukurtas ir užrašytas kūrinys tik gulės stalčiuje, o atliktas atlikėjo jis tampa gyvu. Todėl manau, kad būtent tą šilumą, tą dvasingumą muzikantų įdėtą į mūsų atliekamus kūrinius turėtų išgirsti klausytojai susirinkę į mūsų „Advento akordo“ koncertus.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Julija Kot

E.Gimenez_Luko Balandžio nuotrauka (1)

„Aš manau, kad šiauliečiams pasisekė“ – sako Eduardo Gimenez

Dainininkas, kompozitorius ir šokėjas Eduardo Gimenez, gimęs Urugvajuje, yra puikus tradicinės ir populiariosios argentinietiškos muzikos atlikėjas, pasižymintis unikaliu balso tembru. 2001-aisiais metais Eduardo įkūrė pirmąją Baltijos šalyse Lotynų Amerikos muzikos grupę „Latin Power“ ir šiuo metu vis dar išlieka vienas aktyviausių šios kultūros skleidėjų Baltijos šalyse.

TANGO IR KELIONĖS

Eduardo, esate daug keliavęs ir dainavęs įvairiausiuose pasaulio kampeliuose, įrašėte plokštelę Čikagoje, dalyvavote tarptautiniame Muzikos Pasaulio konkurse Italijoje, esate atlikęs muziką Serbijoje, Suomijoje, gimtajame Urugvajuje. Ką suteikia Jums kelionės ir pažintys su įvairiausių tautybių žmonėmis?

Visų pirma, tango man davė galimybę keliauti, o tai yra labai daug. Žmonės myli tango, ir atstovaudamas savo kultūrą – Argentinos ir Urugvajaus kultūrą – aš tuo labai džiaugiuosi. Didžiuojuosi savo kultūra ir jos svarba kitų kultūrų žmonėms. Man labai patinka koncertuoti užsienyje, nes tuomet matau, kokią laimę žmonės jaučia su tango muzika. Iš tikrųjų, yra labai svarbu man, kai jaučiu daug šilumos iš publikos. Po tokių koncertų ilgam laikui nešiojuosi didelę emocijų dozę kartu su savimi.

VILNIUS – NAMAI

Eduardo, ilgą laiką gyvenate Lietuvoje, kokia Lietuvos vieta Jums yra gražiausia?

Be abejonės – Nida. Ir Zarasai.

O kodėl Zarasai, Eduardo?

Oi, ten yra rojus, kiek ežerų, miškai, ten gamta yra nuostabi ir atrodo, kad esi filme ar pasakoje.

O kaip gi Vilnius Jums?

Vilnius yra mano namai. Man patinka Vilnius. Labai šiltas miestas, gražus, nedidelis. Aš kadangi gyvenu senamiestyje, viską galiu pasiekti eidamas pėsčiomis ir jaučiuosi labai laimingas. Čia jau mano namai. Vilniaus nepaminėjau pirmiausia, nes man atrodo, kad kai atostogaujame daugiau jaučiame tą vietą. Atostogų metu nesirūpini jokiomis problemomis ir nori tik atsipalaiduoti ar mėgautis gamta bei žmonėmis. Dėl to ir sakiau visų pirma Nida ir Zarasai, bet Vilnius – mano namai, be abejonės.

ŽAVISI BAROKO MUZIKA

Kokiuose kultūriniuose renginiuose Jūs mėgstate labiausiai lankytis?

Man labiausia patinka klasikinės muzikos koncertai ir klausytis gerų dainininkų. Iš tikrųjų man labai patinka barokinė muzika, kai yra atliekama, pavyzdžiui, J.S. Bacho muzika. Mane stebina šios muzikos atlikėjų sugebėjimai, manieros, technika, nes, kaip žinote, dainuoti baroko muziką yra visiškai kas kita, nei dainuoti operoje. Kažkaip subtiliau, kitaip, sakykim. Ir iš tų dainininkų galiu daug išmokti, kaip jie dirba su kūnu, kaip dirba su garsais, su gestais, su rankom. Vėliau daug galiu pritaikyti ir savo atlikime.

TANGO MUZIKOS ESMĖ – ŽINUTĖ, KURIĄ JI NEŠA

Kur semiatės naujų idėjų savo dainoms ir kūrybai, nes nuolat kuriate kažką naujo?

Aš visada, kai kuriu muziką, truputį pakeliu save į kitą lygmenį. Nesu žemėje. Ieškau abstrakčių dalykų ir sieju save su dvasiniais dalykais. Pavyzdžiui, su filosofija, tikėjimu, psichologija, kuriuose yra daug klausimų, susijusių su egzistencializmu: Kodėl esame čia? Dėl ko? Ir tie klausimai manyje iššaukia daug muzikos. Nešiodamasis šiuos klausimus, vėliau sudedu juos į savo muziką, į savo atlikimą. Kuriu jausdamas, kai nėra būtina ką nors paliesti.

Ar tango gali būti tik šokis, nepriimant jo kaip kultūros ar tam tikro temperamento?

Manau, kad tango gali būti ir tik šokis. Tai gali būti veikla, kaip ir ėjimas sporto klubą, kaip ir fizinis darbas, po kurio grįžti namo laimingas. Tačiau į tango gali ir įsigilinti. Gali daugiau skaityti, arba, tiksliau, aplankyti Argentiną ir gyventi ten kažkurį laiką. Susipažinti su kultūra, išsiversti tango muzikos tekstus ir sužinoti apie ką dainuoja dainininkas, kokias istorijas pasakoja tango ir koks yra tango mentalitetas. Jeigu žinosi, kokia žinutė ir koks turinys yra tango dainose, tuomet ko gero galėsi truputį geriau atlikti tango šokį ar dainą. Kitu atveju, tai bus toks paviršutiniškas skaitymas. Tačiau tai priklauso, ko gero, nuo žmogaus. Nuo to, koks smalsus jis yra.

PAŽINTIS SU ATLIKĖJAIS

Kaip susipažinote su šokėjais Brigita ir Carlos Rodriguez bei akordeonistu Nerijumi Bakula?

Su Brigita susipažinome dar 2001 metais. Ji lankė šiuolaikinio šokio specialybę pas A. Choliną ir paraleliai pradėjo lankyti Tango pamokas pas mane. Kadangi ji buvo aukšta ir labai gera šokėja, aš pakviečiau šokti kartu. Nuo tada ji tapo mano pagrindine partnere. Mes šokome maždaug dešimt metų kartu. Vėliau atsirado ir Carlos, jos vyras. Mes palaikom labai gerus ryšius ir labai šiltai bendraujam.

O pažintis su Nerijum buvo netikėta. Aš įrašinėjau savo antrąjį albumą Viento (liet. vėjas) su Leon Somov. Aš pasakiau Leonui, kad man reikia akordeono garso, nes ir dirbant su elektronine muzika, kaip Leonas ir mėgsta, man reikia gyvo garso, akustinio. Tada jis man ir pristatė labai puikų akordeonistą Nerijų Bakulą. Ikartu su Nerijumi mes įrašėme visą Viento albumą su akordeonu. Iš tikrųjų jis yra labai subtilus. Jo rankos ir muzikinė visata, garso visata yra nuostabi. Ir kaip instrumentalistas, jis yra virtuozas. Jis yra labai labai geras – auksčiausio lygio muzikantas. Nuo tada aš likau labai sužavėtas jo muzikiniu skoniu ir muzikos išraiška. Visą laiką, jei galiu, kviečiu jį koncertus atlikti kartu, nes su juo man yra labai jauku ir gera.

45166295_1814753768652256_2567821789338009600_o

Choro „Polifonija“ ir jauno dirigento iš Šiaulių susitikimas Vienoje vainikuotas sėkme

Laikas iki Žiemos saulėgrįžos žmogui yra pats sunkiausias. Saulės šviesos ir šilumos stoka – nelengvas išbandymas lietuvių dvasiai ir ūpui. Lapkričio mėnuo – metas, kai prisimenami iškeliavę anapus (Visų šventųjų diena ir Vėlinės), kuomet degame žvakeles, kurios simbolizuoja viltį ir šviesos pergalę prieš tamsą.

Visų šventųjų dieną Šiauliuose buvo atliktas pirmasis trijų koncertų ciklo „Būk šviesa“ koncertas, kuriame giedojo valstybinis choras „Polifonija“ (vadovaujamas meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio). Prie dirigento pulto stojo jaunas, vos dvidešimt ketverių metų, tačiau jau nemenką koncertinę patirtį turintis dirigentas Imantas Jonas Marijus Šimkus.

Pakalbinome dirigentą, kuris pirmą kartą dirbo su choru „Polifonija“.

Papasakokite, kaip choras „Polifonija“ ir Jūs suradote vienas kitą?

Pavasarį iš valstybinio choro „Polifonija“ projektų koordinatorės Vitos Butvilienės sulaukiau kvietimo paruošti ir atlikti programą su šiuo kolektyvu. Kadangi pats esu kilęs iš Šiaulių ir turiu stiprų potraukį choriniam menui, iš karto sutikau.

Gimėte ir augote Šiauliuose, penkiolikos metų išvykote į Vilnių ir mokslus tęsėte Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Ar tuomet jau turėjote ambicijų vieną dieną grįžti į gimtąjį miestą ir koncertuoti kaip muzikos profesionalas?

Taip, gana anksti išvykau į Vilnių ir visas tolimesnis mano asmens formavimasis vyko sostinėje. Natūraliai savo ateitį labiau siejau su Vilniaus kultūriniu gyvenimu. Aiškių planų grįžti koncertų ciklui į gimtinę neturėjau, tačiau, kai tik buvau pakviestas, tikrai nudžiugau. Visgi, turiu sentimentų Šiauliams, manau, kad tai natūralu. Dabartinis vaizdas ir vaikystės prisiminimai sutampa ir kartu yra skirtingi, tai labai įdomu ir itin nostalgiška.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojate simfoninį dirigavimą. Kokias sąsajas pastebite tarp chorinio ir simfoninio dirigavimo?

Visuomet maniau, kad manualinės dirigavimo technikos principai tiek chorui, tiek orkestrui yra tokie pat. Dauguma Lietuvos dirigentų yra baigę choro dirigavimą ar kažkokiu būdu iš choro atėję, vokalinis pradas dirigentui yra būtinas, tiek diriguojant chorui, tiek orkestrui. Žinoma, yra tam tikra skirtinga specifika, balsas yra jautrus instrumentas, reikalaujantis ypatingos globos ir priežiūros iš diriguojančiojo. Orkestro dirigavimo sudėtingumas – tai didesnė apimtis, monumentalesnės formos, kurios reikalauja tokio pat, monumentalaus mąstymo. Taip pat būtina gerai išmanyti skirtingų instrumentų specifiką, garso išgavimo būdus. Bet pagrindinė dirigavimo problematika, būtent diriguojančiojo psichologinis priėjimas ir santykis su muziku siekiant kuo greičiau ir efektyviau išgauti kokybišką rezultatą, tiek čia, tiek ten – tokia pati.

Koncertų cikle „Būk šviesa“ choras „Polifonija“, diriguojamas Jūsų, atliko Anton Bruckner, Johannes Brahms, Samuel Barber, Gustav Mahler, Edward Elgar ir Josef Rheinberger kūrinius. Kaip gimė šios programos koncepcija? Ką ši muzika reiškia Jums?

Dauguma šių kompozitorių gyveno ir kūrė tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje, net trys – Vienoje. Ši programa buvo sukurta man dar studijuojant Vienoje. Taip sutapo, jog tuo metu nuėjau į Vienoje koncertavusio Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ koncertą, paklausyti jų atliekamos muzikos bei susidaryti nuomonę, kas tiktų ir patiktų šiam kolektyvui.

Koncertų ciklas „Būk šviesa“ buvo skirtas Visų Šventųjų ir Vėlinių progoms, tai lėmė ir programos konceptą. Man buvo svarbu pavaizduoti Šventąjį ne padebesiuose, o žmogišką, arti žmogaus ir žemės, jo gyvenimą, kančią ir kelią į Šventumą. Siekiau, kad kiekvienas klausytojas tame kelyje įžvelgtu ir dalį savęs, savo gyvenimo panašumo su labai žemišku Šventojo gyvenimu. Kūrinių tekstai tam buvo labai dėkingi, nuo protesto per nuolankumą, nusižeminimą iki dangiškos šviesos koncerto kulminacijoje. Norėjau, kad klausytojas, išėjęs iš koncerto, bent minutėlei nurimtų, liktų susimąstęs ir paliestas. Tai man didžiausias įvertinimas.

Drauge su valstybiniu choru dalyvavote trijų koncertų cikle Šiauliuose, Pakruojyje ir Mažeikiuose. Ką ši patirtis Jums davė?

Tikrai buvo įdomu iš arčiau pamatyti regionų kultūrinį gyvenimą. Manau, kad „Polifonija“ čia atlieka milžinišką darbą, šviesti ir vežti šią kultūros šviesą į regionus – čia tikras atskirties mažinimas. Nuostabu matyti, su kokiu džiaugsmu ir dėkingumu miestelių publika sutinka šią muziką, nuostabu, kad tai yra aktualu ir reikalinga. Turėjau galimybę būti šios gražios misijos dalimi. Esu už tai dėkingas.

Po koncertų nuvilnijo puikių atsiliepimų ir komplimentų chorui bei dirigentui banga. Kaip Jūs pats jautėtės po šių koncertų? Kokios emocijos ir mintys Jus tuomet aplankė?

Pačios geriausios. Visuomet miela tiek dirigentui, tiek choro artistams būti įvertintiems, tai labai svarbu. Tačiau, mums tai kartu yra ir profesijos dalis, kuomet po koncertų įvertiname kas buvo ne taip, kas dar taisytina, o taisyti visada galima be galo. Kartu tai mūsų našta ir profesijos žavumas, mat niekada nenuobodu. Manau, mums dar reikia pasimokyti džiaugtis, tai mūsų tautos problema, aš šios tautos dalis.

Kokia artimiausi Jūsų kūrybiniai planai?

Turėsiu kelis spektaklius vaikams Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Su Šv. Jono vienuolyno choru, gavę prancūzų kompozitoriaus G. Talbot užsakymą, ruošiamės įrašams ir disko pristatymo koncertui Šv. Kazimiero bažnyčioje, gruodžio 2d., kur skambės ir kūrinio premjera, visus chorinės muzikos mylėtojus tikrai kviečiu. Taip pat dėlioju programą edukacinei programai su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru vasario mėnesiui. Šiuo metu baiginėju magistrantūros studijas ir rašau rašto darbą, tai atima dalį laiko.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Julija Kot

id_51799

„Baroko aistros“ – tarp senovės ir šiandienos

Šiuolaikinė klasikinė muzika smarkiai atitolo nuo melodingo ir malonaus klausytojui klasikinio skambesio, ieškomos ir naudojamos bet kokios priemonės, kurios paveiktų klausytojus. (…) Tačiau tokios priemonės dažniausiai duoda tik trumpalaikį efektą ir retai tokia muzika turi išliekamąją vertę.“- sako dainininkas Algirdas Bagdonavičius, Lapkričio 10 d. 18:00 val.„Polifonijos“ salėje su žinomu Europoje mecosopranu Nora Petročenko ir Kauno styginių kvartetu Šiaulių publikai pristatantys iš laikui atsparių kūrinių sudėliotą puošnią muzikinę programą „Baroko aistros“.

Kaip susibūrėte koncertinei programai „Baroko aistros“?

Lietuva neturi gilių senosios muzikos atlikimo tradicijų, jos dar tik formuojasi. Džiugu, kad kuriasi profesionalūs kolektyvai, atliekantys tik senąją muziką, daugėja koncertų ir netgi festivalių, skirtų jai. Jų sėkmė paskatino ir mane paruošti originalią baroko muzikos programą, kuri būtų įvairi ir spalvinga, tačiau originali. Tam tikslui ieškojau partnerių ir bendraminčių. O tokių Lietuvoje nėra itin daug. Labai džiugu, kad mano idėją palaikė puiki dainininkė, patyrusi senosios muzikos atlikėja, mecosopranas Nora Petročenko. Kurdami programą „Baroko aistros“, tiek aš, tiek Nora, atsakingai ieškojome kūrinių, kurie būtų publikai nežinomi, tačiau tikrai gražūs ir įtraukiantys klausytoją. Norėjosi, kad klausytojai po koncerto išeitų su gera nuotaika bei noru ir ateityje klausytis senosios muzikos.

Koncertinei programai rinkausi duetą, kadangi duetai publiką žavi daugiau, nei soliniai kūriniai. Juose matosi solistų bendravimas, sceninis santykis, emocijos bei vaidyba. Man itin svarbu buvo parinkti tokius duetus, kurie tiktų abiejų mūsų balsams pagal diapazoną ir tesitūrą.

Atliekant vokalinę muziką visuomet norisi visaverčio instrumentinio pritarimo, ir jeigu nėra taip lengva susikooperuoti su orkestru dėl finansinių bei logistinių priežasčių, tuomet puiki išeitis koncertuoti su styginių kvartetu. Kauno styginių kvartetą pasirinkome ne atsitiktinai. Tai brandus, žymus ir aukščiausio profesionalumo lygio kolektyvas, su kuriuo mums garbė koncertuoti. Labai svarbu, kad mūsų požiūris į senosios muzikos interpretaciją sutampa, todėl koncertuoti kartu yra lengva ir itin malonu.

Kokią reikšmę Jūsų gyvenime turi senoji muzika?

Ji yra man itin svarbi, nes jau aštuonis metus dainuoju kontratenoru, ir mano kontratenoriniame repertuare visiškai dominuoja senoji muzika, ir gal tik dešimtadalį sudaro šiuolaikinė. Taip pat daug muzikos iš viduramžių, Renesanso bei Baroko epochų atlieku senosios muzikos ansamblio „Canto fiorito“ (meno vadovas Rodrigo Calveyra) sudėtyje.

Kuo skiriasi šiuolaikinė ir baroko muzika?

Tai sudėtingas klausimas, nes muzikos kaitą bėgant laikui sąlygojo daugybė veiksnių – keitėsi komponavimo technika, instrumentai, publikos skonis, muzikos atlikimo tradicijos bei estetika. Šiuolaikinė klasikinė muzika smarkiai atitolo nuo melodingo ir malonaus klausytojui klasikinio skambesio, ieškomos ir naudojamos bet kokios priemonės, kurios paveiktų klausytojus. Kad sukurtų įtampą, piktnaudžiaujama intensyvia garso dinamika, solistų bei instrumentų diapazonu. Tačiau tokios priemonės dažniausiai duoda tik trumpalaikį efektą ir retai tokia muzika turi išliekamąją vertę.

Kalbant apie populiariąją muziką, atsirado tiek daug žanrų ir stilių, kad juos ne tik nelengva susisteminti, bet dar sunkiau palyginti su senovine muzika. Jeigu senais laikais buvo šokama tik pagal gyvą muziką, tai šiuolaikinė klubinė kultūra visiškai priklauso nuo garso įrangos bei DJ‘ų.

Ar Baroko muzikos gali klausytis kiekvienas, ar ji turi išskirtinį klausytoją?

Sudėtingas klausimas todėl, kad ne visa baroko muzika patiks eiliniam klausytojui. Dalis jos turės tik išskirtinį klausytoją, pvz. ankstyvojo Baroko recitar cantando vokalinė muzika. Tačiau galioja ir atvirkštinis dėsnis – kai kurie Baroko kūriniai patinka absoliučiai visiems, pvz. J.S.Bacho Toccata ir fuga d-moll, A.Vivaldi koncertas „Metų laikai“ arba G.F.Händelio choras „Allelujah“ iš oratorijos „Mesijas“.

Kaip įsivaizduojate šiaulietį klausytoją?

Gerbiame visus klausytojus, ateinančius mūsų pasiklausyti, todėl sunku apibrėžti, kuo šiauliečiai galėtų skirtis nuo kitų muzikos mylėtojų Lietuvoje ar užsienyje. Net neabejoju, kad jie dėmesingi, muzikalūs ir vertinantys aukšto lygio muzikinį meną.

Lapkričio 10 d. 18:00 val. Baroko muzikos garsais galima bus pasimėgauti Šiaulių kamerinėje salėje vyksiantį koncertą koncertinėje programoje „Baroko aistros“, kurią atliks Nora petročenko, Algirdas Bagdonavičius ir Kauno styginių kvartetas.

2018-09-25-12

„Polifonija“ žada išskirtinį rudens-žiemos sezoną

Šiaulių kamerinė salė „Polifonija“ jau pasiruošė 2018-ųjų metų rudens-žiemos sezonui. Šiauliečiams siūloma apsilankyti koncertų cikle „Muzika pro atvirą langą“, dalyvauti protų mūšyje „Legato“.

Kvies į protų mūšį
Koncertinės įstaigos Šiaulių valstybinis kamerinis choras kultūrinės veiklos vadybininkė Gertrūda Gulbinaitė spaudos konferencijoje informavo, kad spalio 1 d. 16 val. šiauliečiai bus kviečiami švęsti Tarptautinę muzikos dieną ir dalyvauti protų mūšyje „Legato“.

„Šiuo renginiu norime pritraukti visus besidominčius muzika, jos kultūra Lietuvoje ir pasaulyje bei užsiimančius muzikos amatu“, – sakė G. Gulbinaitė.

Žinių turnyre šiauliečiai turės galimybę pasitikrinti savo išmonę apie muzikos istoriją, žanrus, kūrinius, atlikėjus. Miesto gyventojams tereikia burtis į komandas nuo 5 iki 10 asmenų, sugalvoti komandos pavadinimą, išsirinkti kapitoną ir užsiregistruoti.

„Labai norime kamerinėje salėje „Polifonija“ suburti muzikinę bendruomenę ir ypač orientuojamės į jaunus, veiklius žmones, kurie kartais neprisipažįsta, kad domisi muzika, turi klausimų, laukia atsakymų, nori patikrinti savo muzikines žinias. Manau, kad tarptautinė muzikos diena, kaip tik ta data, kai tokie protų mūšiai gali vykti“, – pridūrė įstaigos vadovė Nijolė Saimininkienė.

Ji kalbėjo, kad kamerinėje salėje privalo vykti atitinkamo lygmens koncertai, todėl sezoną įstaiga pradės nauju koncertų ciklu „Muzika pro atvirą langą“. Klausytojams bus siūlomi koncertai nuo svaigių Lotynų Amerikos ritmų iki rafinuotos klasikos.

Koncertuos išskirtiniai muzikai 
Kaip informavo įstaigos vadovė, „Polifonija“ sezoną pradės nauju, drąsiu ir jaunatvišku muzikiniu reiškiniu – į trio „Tempus Balticus“ susibūrusių Lietuvos, Latvijos ir Estijos atlikėjų koncertu, kuriame skambės visų trijų Baltijos valstybių puikiausi kamerinės muzikos pavyzdžiai. Lietuvai šiame koncerte atstovaus Eglė Šlimaitė (sopranas).
Kitas koncertas, įprasminantis Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį, – Latvijos valstybinio choro „Latvija“ koncertas „100 Baltijos metų“ (choro meno vadovas ir vyr. dirigentas Maris Sirmais). Latvijos chorinė muzika, kritikų teigimu, atitinka pačius aukščiausius standartus tiek kūrinių, tiek atlikimo prasme, todėl šio choro, nepaprastai dažnai gastroliuojančio visame pasaulyje, koncertas Šiauliuose yra išskirtinis muzikos įvykis.

Šiaulių klausytojus džiugins pasaulyje garsūs ir išskirtiniai mūsų šalies muzikai. Šiame rudens-žiemos sezone po ilgokos pertraukos išgirsime charizmatiškąjį fortepijono virtuozą Petrą Geniušą, į Šiaulius atvykstantį su M. K. Čiurlionio kvartetu. Koncerte skambės du įstabūs kūriniai: Franso Šuberto styginių kvartetas Nr. 14 (Mirtis ir Mergelė) bei Bohuslavo Martinu fortepijoninis kvintetas Nr. 2.

Puiki operos ir kamerinio žanro dainininkė Nora Petročenko lapkričio 10 dieną į Šiaulius atvyks su programa „Baroko aistros“. Kartu šioje programoje dainuos kontratenoras Algirdas Bagdonavičius, grieš Kauno styginių kvartetas, klavesinu skambins Vaiva Eidukaitytė-Storastienė.

Į aistrų verpetą įsuks originali programa „Tango Argentino“ su Eduardo Gimenez (vokalas, gitara), Feliksas Zakrevskis (fortepijonas) ir Brigita bei Carlos Rodriguez (šokėjai).

Šventų Kalėdų laukimą gruodžio 13 dieną praskaidrins dainininkės Onos Kolobovaitės ir pianisto Justo Šerveniko sudaryta žėrinti vokalinės ir fortepijono muzikos programa.

„Laukia turiningas ir aukšta muzikine kultūra persmelktas sezonas, tad visus kviečiame ateiti“, – reziumavo N. Saimininkienė.

31068951_1555294301264872_6828267173303341462_n

„Mamai tai turbūt atrodė tikėtiniau nei man“ – sako šiaulietė džiazo vokalistė Kristina Svolkinaitė

Iš Šiaulių kilusi džiazo vokalistė Kristina Svolkinaitė sugrįžta į gimtąjį miestą ir sutiko papasakoti kaip atrado džiazą bei kokią reikšmę jis turi jos gyvenime.

Kristina, kada ir kaip atradai džiazą?

Džiazą atradau įstojusi į Klaipėdos Universiteto Menų fakulteto džiazo katedrą. Šiauliuose, nuo pat vaikystės intensyviai dainavau pas nuostabią mokytoją Loretą Stankuvienę, tačiau nei šeimoje, nei kitoje aplinkoje neteko susidurti su džiazo muzika. Arba aš jos tiesiog nesugebėjau atpažinti (šypteli Kristina) Stojau į džiazo katedrą tik dėl vokalo tobulinimo – norėjau eiti tolyn, pažinti, atrasti. Na, o prasidėjus studijoms gavau programą, kuri man tiesiog patiko, tiko. Prie džiazo nesipratinau, – tai tiesiog mane įtraukė ir buvo taip, lyg sutikus seniai pažįstamą.

Erasmus studijų Olandijoje metu, iš muzikanto Michael Moore sulaukiau to pačio klausimo. Papasakojus visą šią istoriją jis tiesiog šypsodamasis apibendrino: “so jazz found you!“ (džiazas atrado tave aut. past.). Tuo metu ties tokiu jo pasakymu „užstrigau“, nes tokiame ankstyvame amžiuje juk mes viską patys renkamės (šypteli vokalistė aut. past.)

Dabar suvokiu, jog atviras santykis su pasauliu Tave tiesiog atveda ten, kur turi būti. Tikiuosi. (nusijuokdama priduria Kristina aut. past)

Ar tėvai (gal irgi muzikos pasaulyje sukasi?) lengvai priėmė tavo svajonę tapti džiazo dainininke? Gal net paskatino?

Mano tėtis buvo savamokslis muzikantas. Labai mylėjo muziką, grojo, dainavo. Vaikystėje namie kartu pamuzikuodavom. Taip susiklostė, kad pradėjęs groti vestuvėse negalėjo, nemokėjo ar nenorėjo „išlipti“ iš tųjų vestuvinių linksmybių. Kentėjom visi – Mama ir mes, keturi jos vaikai. Vieną kažkurią vaikystės dieną (ar naktį), jis tiesiog nebegrįžo. Mes visi likom laukti, o Mama tęsė pirmiausia mūsų, o paskiausiai savo gyvenimus. Manau, kad ji tiesiog stebėjo, kaip aš mėgstu dainuoti, nespati tada, kai maniau, kad nemėgstu, ji – priėmė, skatino, padėjo. Tad ir pasirinkimas studijuoti muziką nebuvo iškapstytas iš niekur. Mamai tai turbūt atrodė tikėtiniau nei man. O, kad tapsiu džiazo dainininke niekas negalvojo ir nesitikėjo. Tiesiog plaukiau pasroviui, bet už visą kelią link muzikos esu dėkingiausia savo Mamai, savo muzikos Mokytojai Loretai Stankuvienei bei „Juventos“ mokyklos aplinkai.

Kokią dalį dabar tavo gyvenime užima džiazas?

Manau, jog mano gyvenime džiazas užima visą mane. Tai, kaip branduolys, apie kurį sukuosi.

Kaip subūrei grupę, su kuria atvažiuosi koncertuoti į Šiaulius?

Grupė muzikantų, su kuriais atvyksiu koncertuoti buvo suburta jų pasiteiraujant ar jie laisvi tą dieną (nusijuokia Kristina aut. past). Iš tiesų, tai – žmonės, su kuriais muzikuoti smagu ir vieno kitus pažįstam. Jūris – gitaristas, pamišęs dėl muzikos. Kiaurą dieną gali groti, dalintis muzika, mokyti, klausyti, ieškoti. Darius – bugnininkas, kuris moka muziką papuošti, išgirsti. Domas – bosistas, labai atsakingas muzikantas, tad už jo galima jaustis, kaip už sienos.

Mokai džiazinio dainavimo, ką patartum svajojantiems pasirinkti džiazinio dainavimo studijas?

Muzikos kelią, studijas patarčiau rinktis pirmiausia tiems žmonėms, kurie to tikrai tikrai labai nori, kurie augo su muzika arba jaučia, kad ja nori dalintis visa savo esybe. Kelias nelengvas ir jis niekada nesibaigia, kaip turbūt ir bet kurioje kitoje srityje, jeigu tą iš tiesų myli ir studijuoji savą dalyką. Pirmiausia yra širdis, o tuomet darbas. Gebant matyti ir pasišvęsti abiejų junginiui, galima eiti tolyn. Kažkurio vieno nepaisant, dažnai įstringi ir nebesusigaudai, kas su Tavimi vyksta.

Ko žiūrovai gali tikėtis eidami į tavo ir grupės koncertą Šiauliuose?

Norėtųsi, kad žiūrovai atėję į koncertą taptų labiau klausytojais, nei žiūrovais. Nebent žiūrovai žvelgtų giliau ir priimtų kiekvieno koncertuosiančio jautrių sielų dovanas ir jausmų apnuoginimą. O mes patys kuo nuoširdžiausiai dovanosim džiazo standartų interpretacijas, su savomis improvizacijomis, kurios šaus tą akimirką. Man asmeniškai norisi neįpareigoti nieko – lai džiazo muzika atranda, paliečia, sudomina ar nuvilia. Nesistengsim įtikti, o stengiamės būti savimi muzikuojant – regis tik toks kelias veda pirmyn!

Pasiklausyti Kristinos Svolkinaitės ir grupės koncerto „Jazz Found You“ galėsite gegužės 17 dieną 18.00 val. Šiaulių kamerinėje salėje „Polifonija“, neformalioje aplinkoje.

Noreika_Januzas

„PASIAIŠKINSI POLICIJOJE“ – taip Virgilijus Noreika sakė studentams

Šiaulių kamerinėje salėje „Polifonija“ prasideda koncertų ciklas „Muzikinė Šiaulių tapatybė“. Šiauliai neretai vadinami Lietuvos muzikų donoru: čia pirmuosius žingsnius muzikoje žengė a.a. prof. Saulius Sondeckis, Virgilijus Noreika bei daugybė kitų iškilių Lietuvos muzikos pasaulio asmenybių. Mūsų tikslas – parodyti, kad šiaulietiška „muzikos donorystė“ nesibaigia.

Pirmasis interviu prieš pirmąjį ciklo koncertą su jaunaisiais dainininkais šiauliečiais Jonu Janužu ir Simu Strazdu apie Mokytoją Virgilijų Noreiką bei savo pasirinkimą dainuoti.

Niekada, nepasiduok, protauk, neverkšlenk – buvo pagrindinės jo frazės“ Apie V. Noreiką atsiliepia jo jauniausieji mokiniai

Virgilijus Noreika – neeilinė asmenybė, daugelį metų džiuginusi klasikinio žanro klausytojus. Nuo 2003 m. V. Noreika tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro operos studijos meno vadovas ir pedagogas. V. Noreika išugdė kelias kartas žymių šalies ir užsienio dainininkų. Dalinamės prisiminimais apie Maestro Virgilijų Noreiką iš jauniausių, vienų iš paskutiniųjų jo mokinių šiauliečių lūpų.

Ar Jūsų tėvai skatino ir rėmė norą būti dainininku?

Juozas : Mama (Daiva Janužienė aut. past.) mane atvedė į muzikos kelią. Buvo visko, bet tėvai (tėtis Juozas Janužas aut. past.) visada mane palaikydavo ir palaiko, padeda kiek gali, skatina nepasiduoti einant šiuo sunkiu keliu.

Simas : Kad dainininku noriu būti, supratau ir nusprendžiau pats. Tėvai šį pasirinkimą visuomet palaikė ir palaiko.

Kokį pirmą įspūdį Jums paliko susipažinimas su Mokytoju Virgilijumi Noreika?

Juozas : Su Maestro susipažinome prieš trejis metus, kai dar studijavau Šiaulių universitete. Tuomet dainavimo mokiausi privačiai pas Šiaulių miestui gerai žinomą, galėčiau pavadinti „aukščiausios prabos“ menininką, dirigentą bei pedagogą Sigitą Vaičiulionį. Jis mane ir vedė šiuo keliu, jo dėka nedrįsau pasiduoti silpnybei, viską mesti ir būti pilku, pagal sistemą einančiu žmogumi. Manyje S. Vaičiulionis matė potencialą, todėl paskutiniais studijų metais tiesiog už rankos nuvedė pas Virgilijų Noreiką. Pirmi žodžiai, kai Maestro mane išgirdo dainuojant, buvo „neblogai, neblogai…“ Tai buvo labai laiminga diena, nuo tada, dar studijuodamas ir rašydamas bakalauro darbą, važinėjau į Vilnių. Ten privačiai mokiausi dainavimo pas savo dainavimo autoritetą profesorių Virgilijų Noreiką.

Simas : Pirmą kartą su Maestro Virgilijumi Noreika susitikau rugsėjo pradžioje prieš ketveris metus, kai įstojau į Lietuvos Muzikos ir Teatro akademiją. Iš karto supratau, kad bendrauju su didžiu, bet tuo pat metu be galo paprastu ir šiltu žmogumi.

Kokį gyvenimišką pavyzdį Jums rodė mokytojas V. Noreika ?

Juozas : Niekada, nepasiduok, protauk, neverkšlenk – buvo pagrindinės jo frazės mokantis dainavimo, ir ne tik. Mokė būti vyru, džentelmenu. Maestro išmokė mylėti viską: publiką, žmones, gamtą, kompozitorių kūrybą, poetinį žodį, tėvynę.

Simas : Maestro visuomet dalindavo ne tik vokalinius patarimus, bet ir gyvenimiškus, patardavo kaip reikia elgtis teatro scenoje, kaip koncertuose. Jis dažnai kartodavo, kad dainininkus ruošia ne egzaminui, o gyvenimui.

Koks vokalo dėstytojo moto jums yra labiausiai įstrigęs?

Juozas : Daugybė: „Jei ne tu, tai ateis kitas“, „Negalvosi – nedainuosi“, „Dainuok publikai, o ne sau“.

Simas : “Pasiaiškinsi policijoj”,- sakydavo Maestro, kai tik pradėdavau skųstis, kad balsas „ne formoj“, kad šiandien gerai nepadainuosiu. Dabar visada, prisiminęs šią Maestro frazę, nutylu, susikaupiu ir stengiuosi dainuoti kaip galiu geriausiai.

Gal V. Noreika turėjo kelias pagrindines dainininko taisykles, kurias perdavė savo mokiniams?

Juozas :

Niekada neaiškink, kaip kitam dainuoti.

Nesikišk į ne savo reikalus.

Gerbk visus, kas tave supa aplink.

Simas : Maestro dalindavo patarimus, bet nenurodinėdavo ir nesakydavo, kad tik taip turi daryti ir jokiu būdu ne kitaip. Jis neapkraudavo mokinių kažkokiomis dogmomis ir konkrečiais nurodymais. Nors visuomet turėjo konkrečią savo nuomonę beveik bet kokiu klausimu, tačiau ją atskleisdavo tik paklaustas, niekuomet neprimetinėdavo jos kitam.

Balandžio 19d. 18:00 val. Šiaulių kamerinėje salėje „Polifonija“ šie du talentingi maestro V. Noreikos mokiniai šiaulietis J. Janužas, S. Strazdas ir koncertmeisterė L. Giedraitytė neapolietiškų dainų programą „Su meile iš Neapolio“.

Plačiau skaitykite: etaplius.lt

DSC_6600

Nuaidėjo paskutiniai festivalio „Resurrexit“ akordai

Kartu su Atvelykiu baigėsi ir seniausias reprezentacinis miesto profesionalaus meno festivalis „Resurrexit“, kuris šiemet Šiaulių krašto publiką džiugino jau 36-ąjį kartą. Festivalio baigiamasis koncertas nudžiugino šedevrais iš pasaulio muzikos aukso fondo.

Įspūdingu koncertu Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje su klausytojais ir profesionalaus meno gerbėjais atsisveikino festivalis „Resurrexit“. Baigiamajam pasirodymui pasirinkta klasicizmo epochos genijaus Volfgango Amadėjaus Mocarto kūryba.

Pirmiausiai skabėjo Karūnavimo mišios, po jų mišparai „Vesperae Solennes de Confessore“, o pačioje pabaigoje tikras Prisikėlimo himnas – „Aleliuja“ iš G.F. Hendelio oratorijos „Mesijas“. Puikią muziką preciziškai atliko Lietuvos kamerinis orkestras, chorai „Vilnius“ ir „Polifonija“, o taip pat solistai: Viktorija Miškūnaitė (sopranas), Nora Petročenko (mecosopranas), Tomas Pavilionis (tenoras), Eugenijus Chrebtovas (bosas).

Didžiulis būrys atlikėjų pakluso festivalio meno vadovo Tomo Ambrozaičio batutai.

„Šis festivalis keičiasi, jo muzika šiemet užpildė daugybę regiono koncertų salių. Žiūrovai gausiai rinkosi į pasirodymus. Tai rodo, kad tiek mūsų kraštui, tiek visai Lietuvai aukštoji kultūra yra labai reikalinga. Dėkoju kiekvienam atlikėjui, atvykusiam į mūsų festivalį ir prisidėjusiam prie šių profesionalių pasirodymų ciklo. Jūs savo misiją atlikote nepaprastai gerai“, – dėkojo festivalio globėjas, Šiaulių miesto meras Artūras Visockas.

Pirmą kartą Lietuvoje ir tik festivalyje „Resurrexit“ dalyvavo garsus italų dirigentas Ferdinando Sulla, 2018 m. Estijos eurovizijos nugalėtoja Elina Nečajeva, latvių perkusininkas Mikus Balinš.

Teatrinio meno gerbėjai visiškai anšlaginiame vakare Polifonijos salėje susitiko su buvusia Šiaulių dramos teatro aktore Nijole Narmontaite, atlikusia operos primadonos Marijos Kalas vaidmenį muzikiniame spektaklyje „Meistriškumo pamoka“, o Nedos Malūnavičiūtės gerbėjų gausą sunkiai sutalpino Pakruojo sinagoga.

Pirmą kartą Šiaulių koncertinio gyvenimo istorijoje į festivalį buvo surinkti visų Lietuvos orkestrų geriausi instrumentininkai ir primarijai, parengę ir Šiauliuose įgyvendinę bendrą programą „Baroko perlai“.

XXXVI tarptautinis muzikos festivalis „Resurrexit“ prasidėjo antrąją Šv. Velykų dieną ir tęsėsi visą Velykinę savaitę.

Šiaulių miesto savivaldybės
Bendrųjų reikalų skyriaus informacija

kovo 29d

„Resurrexit“ startas – Francois Couperin „Sutemų skaitiniai”

Visas straipsnis: https://www.etaplius.lt/resurrexit-startas-francois-couperin-sutemu-skaitiniai

Vakar vakare, 18.30 val. Šiaulių katedroje suskambėjo įžanginis festivalio „Resurrexit“ koncertas. Koncertas nuteikė susikaupimui ir apmąstymams.

DUO BAROCCO: SAULĖ ŠERYTĖ (mecosopranas), RENATA DUBINSKAITĖ (mecosopranas), VAIVA EIDUKAITYTĖ-STORASTIENĖ (vargonai).

Prancūzų baroko kompozitoriaus Francois Couperino „Sutemų skaitiniai“ – tai Didžiosios savaitės Sutemų liturgijai skirtas kūrinys dviems sopranams. Šiandien Europoje tai yra vienas populiariausių kamerinės sakralinės baroko muzikos kūrinių, gretinamas su G. B. Pergolesi „Stabat Mater“.

Dar nuo VIII a. žinoma Sutemų liturgija – pamaldos su specialiais skaitiniais, giesmėmis ir ritualais – paprastai būdavo atliekama iškart po vidurnakčio. Bažnyčios erdvę apšviesdavo vos keliolika žvakių, kurios būdavo viena po kitos užgesinamos po kiekvieno skaitinio, taip simbolizuojant Kristų apleidusius apaštalus. Šioje koncertinėje programoje „Duo Barocco” sugrąžina simbolinį žvakių gesinimo ritualą.

Couperino Didžiojo trečiadienio „Sutemų skaitiniai“ parašyti pagal Senojo Testamento pranašo Jeremijo raudas sugriovus Jeruzalę. Muzikoje girdimos dejonių ir verksmų intonacijos, dramatiški rečitatyviniai epizodai, kuriuose Jeremijas desperacijoje šaukia Dievui tiesiai į veidą, ir dainingos arijos bei duetai. Dainininkės atlieka kūrinį prancūziška lotynų kalbos tartimi, kaip tai buvo būdinga XVIII amžiuje (rengdamos šią programą dainininkės stažavosi Prancūzijoje).

kovo 28 d. konc kovo 29d. (2) kovo 29d

5aafcb3f4ac69

XXXVI festivalis „Resurrexit“ atveria duris jauniems

5aafcb3f4ac69Šiais laikais jaunu žmogumi yra laikomas visuomenės narys iki 35 metų. Orientuojantis į žmogiškuosius vertinimo standartus, šiemet trisdešimt šeštąjį kartą vyksiantis festivalis „Resurrexit“ jau perkopė šią amžiaus ribą. Didelę patirtį sukaupęs, brandos sulaukęs renginys šiemet išlaikys jaunatvišką entuziazmą ir dar ryškiau spinduliuos kūrybinę energiją.

Šiemet organizuojama muzikos šventė bus išskirtinė ir truks ilgiau nei įprasta. Pirmasis – festivalio įžangos – koncertas jau Didįjį trečiadienį (kovo 28 d.) kvies į Šiaulių katedrą. Skambės mecosopranų dueto „Duo Barocco“ (Saulė Šerytė ir Renata Dubinskaitė) ir vargonininkės Vaivos Eidukaitytės-Storastienės atliekamas prancūzų baroko kompozitoriaus Francois Couperino Didžiosios savaitės Sutemų liturgijai skirtas kūrinys „Sutemų skaitiniai“.

Balandžio 2 d. „Resurrexit“ atidarymo koncerte klausytojų laukia intriga. Lietuvių atlikėjus – Klaipėdos kamerinį orkestrą, Šiaulių valstybinį kamerinį chorą „Polifonija“ ir solistą Mindaugą Bačkų (violončelė) – muzikuoti kvies ir kiek neįprastą repertuarą (Arvo Pärt ir John Tavener) savaip interpretuos jaunas italų dirigentas Ferdinando Sulla.

Balandžio 3 d. kamerinėje salėje „Polifonija“ įvyksiantis koncertas „Muzikos eliksyras“ taps tikra sensacija, nes šiauliečiai pirmieji Lietuvoje galės išgirsti gyvai dainuojančią Eliną Nečajevą, kuri buvo išrinkta atstovauti Estijai šiemetinėje „Eurovizijoje“, vyksiančioje Portugalijos sostinėje Lisabonoje. Tiesa, Šiauliuose ji pasirodys kiek kitokiame amplua ir ne viena, bet su trimis lygiaverčiais scenos partneriais. Elinai talkins sopranas Ksenija Kučukova, tenoras Andrej Bogač ir pianistas Ralf Taal.

Balandžio 4 d. kamerinėje salėje „Polifonija“ legendinės dainininkės Marijos Kalas gyvenimo uždangą atskleis aktorė Nijolė Narmontaitė, įkūnijusi talentingos, stiprios ir kartu pažeidžiamos moters personažą dviejų dalių tragikomedijoje „Meistriškumo pamoka“.

Balandžio 5 d. Šiaulių Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje įvyksiančiame koncerte „Lietuvos, Latvijos ir Estijos kompozitorių muzika“, skirtame Baltijos valstybių atkūrimo 100-mečiui skambės trijų šalių kompozitorių kūriniai. Muzikuos kamerinės muzikos ansamblis „Musica Humana“ ir solistai Simona Liamo (sopranas), Stein Skjervold (baritonas), Algirdas Vizgirda (fleita), Robertas Beinaris (obojus), Evaldas Petkus (violončelė).

Neatsitiktinai į festivalio „Resurrexit“ programą įtrauktas ir vieno talentingiausių, progresyviausių ir universaliausių Latvijos šiuolaikinės akademinės muzikos perkusininkų Mikus Bāļinšo pasirodymas. Šv. Velykų rytą, aplink bažnyčias einant iškilmingoms procesijoms, daugelyje Lietuvos vietovių mušami būgnai. Mūsų šalyje ilgą laiką gyvavusi tokio muzikavimo tradicija, išauginta iki prestižinį renginį atitinkančio profesinio lygio, atgis ir šiųmečiame festivalyje „Resurrexit“ balandžio 6 d. kamerinėje salėje „Polifonija“.

Balandžio 7 d. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro solistai kvies praleisti vakarą „Polifonijos“ salėje, klausantis baroko epochos muzikos šedevrų. Harmoniją ir šviesą spinduliuojanti kompozitorių J. S. Bacho, G. F. Händelio, A. Vivaldi ir G. B. Pergolesi sukurtos muzikos programa „Baroko perlai“ – tai puikus priešnuodis mūsų visuomenėje įsigalinčiam negatyvumui.

Festivalio „Resurrexit“ koncertais galės mėgautis klausytojai ne tik Šiauliuose, bet ir Pakruojyje bei Žagarėje. Balandžio 4 d. praėjusią vasarą lankytojams duris atvėrusioje Pakruojo sinagogoje į muzikinius pokalbius kvies Neda Malūnavičiūtė ir Olegas Ditkovskis. Balandžio 7 d. Žagarės dvaro rūmuose įvyksiančiame koncerte visai šeimai pasirodys kelių mūzų (muzikos, šokio ir dailės) globojami talentai. Su vienu žymiausių Lietuvos kolektyvų, Lietuvos nacionalinės ir Baltijos asamblėjos premijų laureatu Vilniaus styginių kvartetu muzikuos jau daug vilčių pateisinę jaunieji atlikėjai, įvairių respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatai, globojami Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo.

Balandžio 8 d. Šiaulių katedroje festivalį „Resurrexit“ vainikuos įstabaus grožio W. A. Mozarto muzika. Ją publikai dovanos visas būrys ryškiausių Lietuvos atlikėjų. Tikra renginio puošmena – jauni, bet pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje pelnę solistai V. Miškūnaitė, N. Petročenko, T. Pavilionis ir E. Chrebtovas. Ilgametę kūrybinio bendradarbiavimo scenoje patirtį turinčių kolektyvų – Lietuvos kamerinio orkestro, chorų „Vilnius“ ir „Polifonija“ – darnus muzikavimas nuspalvins Prisikėlimo šventę didingais ir pakylėtais tonais. Diriguos Tomas Ambrozaitis, festivalio „Resurrexit“ ir choro „Polifonija“ meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas.

Renginio organizatorius Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ kviečia apsilankyti koncertuose ir atrasti naujas festivalio „Resurrexit“ spalvas.

Straipsnio autorė – Vita Butvilienė

Daugiau informacijos: www.resurrexit.lt