Advento laikotarpiui – nauja choro „Polifonija“ programa

Koncertų ciklas „Advento akordas“ skambės klasikinės muzikos klausytojams Šiauliuose, Lentvaryje ir Kaune. Viltį, džiaugsmą auginantys ir brandinantys Advento muzikos akordai, atliekami ne tik choro, bet ir solisčių, violončelės akompanimento bei varinių pučiamųjų kvinteto, suteiks jėgų išlaukti ir smagiai pasitikti Kalėdas.

Spalvingos, kiek intriguojančios programos sudarytojas ir dirigentas – perspektyvus ir jaunas Linas Balandis, kurį mes šiandien kalbiname.

Linai, klausimą, kurį Jums užduosiu, tikriausia girdi kiekvienas muzikantas. Ar jau vaikystėje svajojote eiti muziko keliu? Ar tuomet buvo muzikantas, į kurį lygiavotės?

Iš ties, taip. Kai man buvo 6 metai vyko „Dainų šventės“ transliacija ir aš atsistojęs priešais televizijos ekraną diriguodavau. Nežinau, kas mane įkvėpdavo tai daryti, viskas vyko labai natūraliai ir man labai patikdavo. Šiandien, kai jau turiu šiek tiek dirigavimo patirties, galiu teigti, jog dirigavimas man nėra pati svarbiausia veikla. Labiau orientuojuosi į darbą su choru, į meilę žmonėms, tikėjimą tuo ką aš ir choras sykiu darome – tai yra didžiausia svarba.

Nėra konkretaus asmens, į kurį lygiavausi. Žinoma, įtakos turėjo mano mokytojai, tai Ramutė Štreimikytė, Vytautas Miškinis, Povilas Gylys, tačiau, aš manau, kad mes visi esame unikalūs ir skirtingi, o siekti kažką kopijuoti, kažką „plagijuoti“ – neverta, nes tada dingsta muzikavimo, dirigavimo, chorinio meno įvairovė.

Šių metų gruodį vyks Jūsų disertacijos, kurios tema „Choras Katalikų bažnyčios liturgijoje“, gynimas. Kas lėmė Jūsų pasirinkto muzikinio kelio kryptį – chorinį dirigavimą, ir kodėl ši – religinė – tema Jums yra tokia aktuali?

Sunku pasakyti, kas lėmė mano pasirinkimą, tačiau visą laiką kryptingai ėjau link to, kas esu dabar. Visų pirma baigiau Kauno sakralinės muzikos mokyklą chorinį dainavimą, po to metus laiko mokiausi chorinio dirigavimo pas Adriją Čepaitę, paskui netikėtai įstojau į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją pas dėstytoją Ramutę Štreimikytę, po ko sekė mokslai ir pas Vytautą Miškinį bei Povilą Gylį. Todėl visas mano muzikinio išsilavinimo kelias vystėsi labai natūraliai. Žinoma, buvo keletas paklydimų, konservatorijos antrame kurse buvau susimąstęs stoti į dainavimą, bet labai džiaugiuosi, kad šio plano man įgyvendinti nepavyko ir dabar esu toje specialybėje, kurioje turiu būti, o turiu būti, nes į kiekvieną repeticiją einu kaip į šventę, galiu suderinti savo hobį, širdžiai mielą veiklą su savo darbu. Man tai yra lygiagretu.

Kodėl pasirinkau būtent šią disertacijos temą? Na, visų pirma todėl, kad visada buvau ir esu bažnyčioje, tam tikrais savo veiklos periodais dirbau vargonininku, šią veiklą ketinu tęsti ir nuo gruodžio mėnesio. Antras mane inspiravęs momentas – man ši tema yra įdomi, nes iš ties ji nėra itin išsamiai tirta Lietuvoje. Man pavyko tai padaryti pasitelkiant bažnyčios dokumentus, įvertinti koks tas choras buvo, koks jis yra ir nušviesti gaires, koks choras galėtų būti ateity, atsižvelgiant į bažnyčios dokumentų nuorodas, į dabartinę situaciją apeigose. Trečias dalykas, mane inspiravęs, daugiau pragmatinis. Kadangi ši tema mane domino jau senai, todėl ir magistrinį darbą rašiau apie bažnytinių susirinkimų įtaką chorui ir chorinei muzikai. Be viso to, mano disertacijos tema yra gyva, ta prasme, kad ji kaip ir katalikų bažnyčia, yra kintanti, taip ir choro samprata yra kintanti, todėl ją galima gvildenti ją visą gyvenimą.

2017 metų lapkritį užsimezgė Jūsų ir choro „Polifonija“ ryšys. Prabėgus metams, galime teigti, jog šis ryšys sustiprėjo, mat diriguosite dar vienam projektui, trijų koncertų ciklui „Advento akordas“ bei tradicija tapusiam Naujametiniam koncertui Šiaulių katedroje. Taip pat yra numatyta ir kūrybinių projektų 2019 metams. Ar galėtumėte įvardinti, kokios valstybinio choro „Polifonija“ ypatybės skatina Jus įgyvendinti kūrybinius sumanymus drauge?

Kūrybinis darbas 2017 metais drauge, man leido pažinti tikrąjį choro „Polifonija“ veidą. Profesionalus choras išsiskiria iš kitų kolektyvų tuo, kad yra stipri bendrystė tarp paties choro dainininkų, kurie, mano nuomone, yra pats stipriausias dėmuo atlikime, priešingai, nei kitų nuomone, jog svarbiausias turi būti dirigentas, aš, vis tik manyčiau kitaip, nes žinią publikai transliuoja choristai, dirigentas juos gali inspiruoti, tačiau pagrindiniai atlikėjai yra jie. Su valstybiniu choru „Polifonija yra tikrai gera dirbti, nes turiu galimybę prisiliesti prie aukščiausios prabos, aukščiausio profesinio lygmens kolektyvo. Šiuo atveju ne tik pats diktuoju, bet ir daug ko išmokstu, nes prieš mane sėdi bent penkiasdešimt procentų choristų, kurie turi tokį patį išsilavinimą, kaip ir aš bei daug didesnę chorinio dainavimo patirtį. Visada smagu ne tik mokyti, bet ir mokytis drauge.

Koncertų ciklo metu Jūsų vedamas choras „Polifonija“ drauge su solistėmis Ieva Skorubskaite ir Nora Petročenko, violončelininku Povilu Jacunsku bei variniu pučiamųjų kvintetu atliks J. S. Bach, F. Mendelssohn Bartholdy, S. Rachmaninov, A. Schnittke, V. Augustino ir D. Zakaro kompozicijas. Ką ši muzika, kaip šios programos sudarytojui, reiškia Jums ir kokią žinią ji neša klausytojui?

Visų pirma noriu padėkoti chorui, kurie yra šios idėjos generatoriai. Nors programos sudarytojas esu aš, bet „Polifonija“ ją įgyvendins. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę scenoje dirbti su aukščiausio lygio muzikantais, tai visų pirma su choru „Polifonija“, Ieva Skorubstaite, Nora Petročenko, Povilu Jacunsku ir varinių pučiamųjų kvintetu.

Pagrindinė koncertinės programos idėja – pristatyti trijų konfesijų: katalikų, stačiatikių ir protestantų religinę muziką. Pernai minėjome tiek protestantų, tiek stačiatikių konfesijų jubiliejus, manau, kad labai gražu, jog šioje programoje galėsime įvertinti stilistinius ypatumus tarp būtent minėtų konfesijų kompozitorių atstovų. Norėčiau paminėti, kad labai džiugina dviejų kompozitorių, tai Vaclovo Augustino ir Gintauto Venislovo kūriniai, kurie parašyti prieš porą mėnesių, projektinio ansamblio „Draugiški projektai“ iniciatyva. Šie kūriniai itin žavūs. Donato Zakaro kompozicija, mano nuomone, vienas geriausių jo iki šiol sukurtų kurinių, kuriame telpa viskas: religinės muzikos gelmė, įvairūs bažnytinės muzikos žanrai, tokie kaip grigališkasis choralas, organumas, XVI a. polifonija ir t.t. S. Rachmaninov, A. Schnittke kūriniai atstovaus stačiatikių muziką, o J. S. Bach motetas – protestantų.

Na ir pabaigai, noriu pasakyti mintį, jog lyginant atlikėjus ir kompozitorius, pastarieji iš ties sukuria griaučius, o atlikėjai į kūrinius įdeda dvasią, sielą ir gyvybę. Sukurtas ir užrašytas kūrinys tik gulės stalčiuje, o atliktas atlikėjo jis tampa gyvu. Todėl manau, kad būtent tą šilumą, tą dvasingumą muzikantų įdėtą į mūsų atliekamus kūrinius turėtų išgirsti klausytojai susirinkę į mūsų „Advento akordo“ koncertus.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Julija Kot