Paroda „Orfėjaus keliais“

Paroda „Orfėjaus keliais“

Erikai Petunovienei (Aytė) suteiktas meno kūrėjo statusas, Lietuvos dailininkų sąjungos narė, pelniusi apdovanojimų, surengusi 20 personalinių parodų, dalyvavo virš 40 grupinių parodų, meno simpoziumuose Lietuvoje ir užsienio šalyse (Australijoje, Korėjoje, JAV, Vokietijoje, Indijoje, Italijoje ir kt.). 2019 dalyvavo 12-oje Florencijos bienalėje. Kūryba publikuojama tarptautiniuose šiuolaikinio meno kataloguose bei meno žurnaluose (MUSA International, WE Contemporary, Universal Artist, Art International Contemporary ir t.t.).

Menininkė aktyviai dalyvauja įvairiuose aukcionuose, paramos projektuose. Taip pat organizuoja „MENAS & SAVIUGDA” kūrybines dirbtuves.

Vasario 2 d. Šiaulių kamerinėje salėje „Polifonija“ yra atidaroma Erikos Petunovienės - Aytės personalinė tapybos paroda „Orfėjaus keliais“. E. Petunovienės tapybos stilių galima priskirti abstrakčiojo simbolizmo krypčiai. Tapytoja dažnai orientuojasi į konkrečios fikcinės erdvės vaizdavimą: tai erdvės pojūtį turinčios kompozicijos, kuriamos aiškiai išreikštu potėpių piešiniu ir spalvų deriniais. Šį kūrybinį pagrindą tapytoją perėmė iš XX a. pradžios abstrakčiosios dailės kūrėjų, kurie savo tapyboje derino nevaizduojamosios dailės potencialą, tačiau ne mechaniškas, o simbolikos pripildytas kompozicijas.

Abstrakčioji tapyba savo pradžioje buvo grįsta sąsaja su muzika – 1912 m. Guillaume Apollinaire įvardintas orfizmo judėjimas pavadinimą gavo iš mitologinio personažo – Orfėjo, kuris savo muzika galėjo sutramdyti laukinę stichiją ir sužavėti dievus. Šio judėjimo tapytojai, tapę ženkliai transformuotus regimosios realybes atvaizdus arba apskritai į regimąjį pasaulį nuorodų neturinčias spalvotas geometrines kompozicijas, tikėjo, kad tapytojo pareiga yra konstruoti savo pasaulį, kuriame sureikšmintas lyrizmas. Koncentriškų apskritimų kompozicijose vaizduotas kosminis planetų judėjimas, mintys apie visatos pusiausvyrą ir pasaulį persmelkiančios nuotaikos. Šį pagrindą atspindi keli E. Petunovienės paveikslai – „Delas“ (aliejus), „7 dienų kelionė“ (aliejus), „Angelas“ (aliejus) ir kt.

E. Petunovienės paveiksluose muzikalumas yra perteiktas dviem pagrindiniais principais – kompozicinių elementų atkartojimu ir intuityviu nuotaikos (žanro) atkūrimu. Vienas iš tapytojai artimų muzikinių žanrų yra noktiurnas, turintis gana konkrečiai apibrėžtą nuotaiką ir sugestyvias kontekstines aplinkybes (tai meditatyvūs, prislopinti, atmosferiški muzikos kūriniai). Noktiurnas yra labiau siejamas ne su muzikinio komponavimo ypatybėmis, bet įsijautimu. „Ramybės slėnis“ (aliejus), vaiskų, blankų ramybės įspūdį kuria abstrahuoti ir archetipiški smėlio kopų bei oazės – vandens telkinio – įvaizdžiai. Ryškiaspalvis, rėksmingas karštų kraštų įspūdis yra perteiktas paveiksle „Eldorado“ (akrilas).

Kitų paveikslų kompozicijose yra atkartotas muzikinis kontrapozicijos komponavimas. Kai kuriuose paveiksluose yra itin išryškintos priešybės. Kai kurie paveikslai yra skaidyti į dvi plotmes, kuriose kompozicija yra kuriama priešingų atspalvių – ciano mėlynos ir oranžinės koloritais. Kontrapozicijos principu abi erdvės dalys atkartoja viena kitą analogišku potėpių piešiniu, taip susijungdamos į bendrą sukūrį. Dėl šios priežasties paveikslo raiškoje ypatingai svarbus yra piešinys – besisukdamos pagrindinės paveikslo masės maišosi tarpusavyje, gabaliukais „nubyrėdamos“ į priešingus laukus, kurdamos ne tik plokštumos, bet gelmę turinčio verpeto įspūdį. Paveikslo „Delas“ tema taip pat yra grįstas priešingybėmis – abstrakčioje kompozicijoje akcentuoti saulės ir mėnulio vaizdiniai. Delas yra sala Graikijoje, kurioje, pasak mitologinio pasakojimo, gimė saulės dievas Apolonas ir mėnulio deivė Artemidė. Paveikslo kompozicija perteikia dviejų masių svorį ir tuo pačiu lygiavertiškumą. Skirtingų polių pusiausvyrą užtikrina stebėtojo dėmesį įcentruojančių mirguliuojančių detalių piešinys, simbolizuojantis skirtybes apjungiančią energiją. Paveiksle „Monopolis“ (aliejus) yra priešpastatyti vertikalios ir horizontalios masės. Pasaulio poliariškumas paveiksluose nėra vaizduojamas kaip destruktyvus, bet veikiau gyvybę skatinantis reiškinys – paveiksle „Adonis“ (pavadintame pagal graikų pavasario prisikėlimo dievaitį) matome, kaip iš dviejų sėklos puselių kyla daigai.

Kitas „muzikinis“ formalus komponavimo bruožas yra tolygumas. Tolygumas ypatingai vertintas archainėje muzikoje, kurioje sureikšminta pastovi, nuspėjama pusiausvyra. Tonalia pusiausvyra yra grįsti E. Petunovienės paveikslai „Mikėnai“ (aliejus) ir „Rytas“ (aliejus). Tai prigesintų tonų kompozicijos, kuriose blankiai, miglotai atmosferai suteikiamos simbolinės prasmės. Mikėnų sienos tariamai kažkada buvo statytos milžinų, tačiau žmonės pamiršo ir juos, ir kaip surėdyti neįveikiamus mūrus. Atminties rūką simbolizuoja į tolimąjį planą išnykstantys arkų įvaizdžiai.

Tono (garso aukštumo) idėja yra perteikta paveiksle „7 dienų kelionė“. Drobė vaizduoja šokčiojančią liniją – paveikslo „taką“, stebėtoją pasivedėjantį į erdvėje išsklaidytas salas. Skirtingo intensyvumo paveikslų masės simbolizuoja etapais išskaidytus potyrius, pagrindinio pasakojimo skirtingas partijas, skirtingumą ir savitumą, verčiantį gebėti skaldyti savo dėmesį nuo pastovumo ir pasirinktos tiesmukai suvokiamos melodijos. Paveikslas „Pasaulis“ vaizduoja suvaldytą tonalų turtingumą – persišviečiantys, subraukyti paveikslo potėpiai vaizduoja kaip skirtingos atskiros natos perdengia viena kitą sukurdamos harmoningą simfoniją. Skirtingo skambesio atspalvių komponavimu pasižymi paveikslai „Pompėja“ (aliejus), kurio bendrą skambesį kuria Pompėjos auksu vadintų raudonų atspalvių dermė, ir „Gyvenimo poema“ („Poem of Lifeׅ“, aliejus), kuriame energingi tamsūs potėpiai šviesių, erdvę kuriančių atspalvių fone tarnauja tarsi individualizuoti personažai.

Muzikine dvasia – formaliais komponavimo principais ir atmosferiškais siužetais – pripildyti parodos paveikslai geba parodyti, kad priešybės gali pasitarnauti harmonijai, o meninėje kūryboje šios priešybės yra tai, ką dailininkas konstruoja sąmoningai ir ką kviečia pajausti sugestyviai. Ši dermė – tarp analitinio žvilgsnio ir lyrinio pasaulio apmąstymo – yra pastarojo laikotarpio E. Petunovienės - Aytės tapybos pagrindas.

Menotyrininkas Gytis Oržikauskas