Festivalis „Resurrexit“ – nuo savaitės iki trijų metų laikų

Festivalis „Resurrexit“ – nuo savaitės iki trijų metų laikų

Įkėlimo data: 2021-09-01

Net tamsiausiais gyvenimo periodais, kai siaučia pandemijos, gamtos stichijos ir socialiniai neramumai, muzika kviečia į šviesą ir įkvepia vilties. Po praėjusių metų iššūkių pripratome prie koncertų transliacijų ir atšauktų pasirodymų, tačiau kartu ugdėme kantrybę laukdami gyvų renginių ir festivalių. Po metų sulaukėme tų, kuriems pavyko išsilaikyti prisitaikant.

2021 m. festivaliui „Resurrexit“ ypatingi – tradicinis, trisdešimt aštuntą kartą rengiamas, prisikėlimo žinią skleidžiantis festivalis šiais metais turėjo transformuotis. Prasidėjęs, kaip įprasta, pavasarį, tarp šv. Velykų ir Atvelykio vykstantis renginių ciklas, tuokart nesibaigė, o tik įpusėjo. Klausytojai virtualius renginius, prie kurių jau spėjome priprasti, galėjo stebėti namuose arba Prisikėlimo aikštėje. Pristatyti įspūdingi, vienų pajėgiausių ir geriausiai žinomų chorų bei Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertų įrašai. Chorų vadovai Vytautas Miškinis ir Vaclovas Augustinas pasakojo apie savo kolektyvų augimą ir įsimintiniausius momentus, o choras „Brevis“ priminė apie savo nejubiliejinį, 23-iąjį, kolektyvo gimtadienį galinga ir paveikia programa.


Tarptautinę programos dalį papildė ispanų barokinės gitaros ir teorbos meistras Ferranas Pisa jausmingu grojimu ir skirtingų atliekamų stilių pristatymu. Prisikėlimo savaitę vainikavo žiūrovų mėgstamo ir labai laukto ansamblio „The King’s Singers“ programa „Iš tamsos“ (Out of Darkness), palietusi įvairiausius klausytojus, nuo grigališkojo choralo mėgėjų iki klausančiųjų šiuolaikinės populiariosios muzikos. Tačiau šiais koncertais festivalis „Resurrexit“ tik įsibėgėjo.

Vasaros viduryje du koncertai prisiglaudė po festivalio „Bažnyčių naktys“ sparnu. Pirmasis – liepos 23-iąją įvykęs kompozitoriaus Giya Kancheli kūrinio „Exil“ pristatymas šiauliečių publikai. Tai modernus kūrinys, atliktas solistės Astos Kriščiūnaitės (sopranas), Audronės Kisieliūtės (klavišiniai), Dariaus Dikšaičio (smuikas), Gedimino Dačinsko (altas), Tomo Ramačiūno (violončelė), Donato Bagursko (kontrabosas) ir visam kolektyvui dirigavusio Valentino Gelgoto (fleita). Meditatyvus ir ilgesiu persmelktas kūrinys, susidedantis iš 23-iosios psalmės ir pagal Paulo Celano bei Hanso Sahlo eilėraščius sukurtų giesmių. Skambėdama mažais intervalais, kontrastais ir minorinėmis temomis, kiekviena kūrinio dalis įtraukė sunkiomis emocijomis, palietė giliausias ir tamsiausias klausytojo sielos kerteles, kur glūdi liūdesys, nostalgija bei to, kas brangu, netekties šauksmas. Strykų stakato, elektroninės muzikos intarpai ir pulsuojanti melodija šventovės tylą ir pauzes pavertė mąslia, virpančia emocijomis muzikine erdve. Net ir po koncerto ta vibruojanti tyla ilgai skambėjo ausyse ir neleido grįžti į kasdienybę.

Antrasis vasaros koncertas kvietė pakilti iš tamsos ir gilių apmąstymų. Kaip tik jis atnešė pliūpsnį šviesos. Liepos 25-ąją Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje „Bažnyčių naktų“ lankytojai turėjo galimybę išgirsti vokalinio ansamblio „Duodeco“ programą „Šviesa spindi tamsoje ir tamsa jos neužgožė“. Meno vadovas ir ansamblio narys Povilas Vanžodis koncertui parinko šiuolaikinių kompozitorių Jameso Macmillano, Vaclovo Augustino ir Ola Gjeilo kūrinius, skatinančius prisiminti, kad tamsa kažkada baigiasi, o tada mirtį nugali Kristus ir Dievo meilė. Muzikai kviečiant sielą gręžtis į gėrį ir grožį, šioms mintimis paantrino aktorės Nomedos Bėčiūtės sodriu, bažnyčioje aidinčiu balsu skaitomos kunigo Ričardo Mikutavičiaus eilės. Pasiklausius pakylėjančio giedojimo, eilės tarsi smigo tiesiai į atvertą širdį, sukraudamos tokią gilią ir artimą prasmę, kokią, regis, pats eilių autorius sumanė.

Sulaukus rudens, festivalis klausytojus sukvies į Šiaulių dramos teatro didžiąją salę. Netikėtu performatyviu koncertu šiųmetinis festivalis „Resurrexit“ bus uždarytas. Praėjusiais metais turėjęs įvykti koncertas buvo skirtas Lietuvos nepriklausomybės trisdešimtmečiui, juo norėta įteikti dovaną savo šaliai. Choro „Polifonija“ meno vadovui Linui Balandžiui kilusi mintis, subūrus profesionalius jaunus kūrėjus, išsivystė į muzikinį performansą. Šio pasirodymo metu klausytojai galės pamatyti kiek kitokį choro amplua – pavieniai choristai buvo pakviesti papasakoti savo prisiminimus, kas svarbaus nutiko jų gyvenime prieš trisdešimt metų, ir pasvarstyti, kas dar gali laukti po tiek pat laiko. Koncerte glaudžiai susietos laiko, žmogaus ir valstybės raidos temos, kartu atveriančios galimybę kiekvienam klausytojui permąstyti, ką jam reiškia šios sąvokos ir jų tarpusavio santykiai.

Muzikinį pagrindą koncertui sukūrė kompozitorė ir atlikėja Raminta Naujanytė-Bjelle, kurios dainoms pritars choras. Skambės ir elektroninės muzikos intarpai. Šiam netradiciniam projektui teatrinį atlikimą – scenografiją, šviesų dailę ir režisūrą, – kurti pakviestas jaunas teatro režisierius Augustas Gornatkevičius. Jis – neseniai teatro režisūros studijas baigęs jaunasis kūrėjas, savo darbuose jungiantis teatrą ir kiną, ieškantis universalių, visais laikais rezonuojančių temų. Šiame projekte režisierius pamėgino sujungti dokumentinio kino ir teatro žanrus bei rasti jiems abiem tinkančią pristatymo žiūrovams formą. Klausytojai pirmą kartą galės išvysti pavienius choristus, kalbančius didžiojoje scenoje, priešais chorą – juk kiekvienas jų yra ir visumos, ar tai būtų aplinka, kolektyvas, ar visa šalis, dalis.

Netikėtumai ir įvairūs iššūkiai, kurių buvo kupini pastarieji metai visuomenei ir kultūros sektoriui, paskatino ieškoti originalių ir kūrybiškų būdų išsisukti iš situacijų ir nenuvilti klausytojų. Šį kartą tai atnešė netikėtai ilgą, tačiau išties įdomų ir įvairiapusišką festivalį, skambėjusį pavasarį, vasarą ir rudens pradžioje. Tokiu lankstumu bei užsispyrimu bet kokia įmanoma įsivaizduoti forma pateikti klausytojams aukšto profesionalumo muziką, kokiu per visą nelengvą laikotarpį pasižymėjo festivalio „Resurrexit“ organizatoriai, būtų galima palinkėti ir kitiems sunkumus išgyvenantiems muzikos festivaliams. Džiugu tai, kad į uždarymo koncertą klausytojai galės susirinkti gyvai ir pajusti muziką visu kūnu – tokia forma, kurią po truputį vėl imame atsiminti.

Gražinos Montvidaitės tekstas
Bernardinai.lt publikacija


Partneriai