Jono Pauliaus II šimtmečio minėjimas su „Polifonija“

Popiežiaus Jono Pauliaus II asmenybė ypatingai svarbi Lietuvai. Popiežių su Lietuva siejo nuoširdūs draugystės santykiai, o prieš atvykstant į mūsų šalį popiežius stengėsi pramokti lietuvių kalbos. Jo vizitas 1993 m. paliko mūsų šalyje ryškų pėdsaką politiniame, religiniame ir kultūriniame gyvenime. Chorui „Polifonija“  teko laimė sutikti pontifiką dar prieš jo vizitą Lietuvoje, vėliau, giedoti jį sutinkant mūsų šalyje. Šiais metais Lietuvai brangiam popiežiui būtų suėję šimtas metų, tad choras „Polifonija“ šiai progai paminėti skiria paskaitų-koncertų ciklą „Muzika popiežiaus kelyje“, apie kurį kalbamės su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektore, muzikologe Danute Kalavinskaite ir choro meno vadovu Linu Balandžiu, o šiais metais minime pontifiko šimtąsias gimimo metines.

Jonas Paulius II – Lietuvai reikšminga asmenybė. Šiais metais minime šimtąsias jo gimimo metines. Gal galite trumpai papasakoti kuo šis žmogus buvo ypatingas ir kokiu keliu vedė tikinčiuosius, kokias vertybes skatino.

Danutė Kalavinskaitė. Jis ypatingas pirmiausiai tuo, kad ilgai vadovavo bažnyčiai. Antra, bažnyčiai jis vadovavo po liturginės reformos. Šiam popiežiui teko spręsti labai daug po reformos iškilusių problemų. Mums jis ypatingas tuo, kad pats buvo kilęs iš Rytų Europos. Popiežius labai gražiai paminėjo savo vienoje kalboje: „Jūs, Lietuva, esate Europos centras“. Jis tai pasakė atvažiavęs tais metais, kai mes patys, ir visi aplink, mus laikė Rytų europiečiais, o jis pasakė – mes esame centras tarp Rytų ir Vakarų.

Iš vertybių pusės, popiežius tikrai pradėjo daryti daug ką kitaip: bendrauti su visu pasauliu, nesėdėjo atsitolinęs, labai daug keliavo, daug bendravo su jaunimu. Tiesiog jis buvo kitoks. Kiek tai su tikėjimu susiję? Aš manau, kad iš tiesų ganytojas nusileido iš savo aukštybių pas žmones su triguba karūna. Popiežius gana kukliai elgėsi, lyginant su ankstesniais.

Kaip kilo idėja taip prasmingai paminėti popiežiaus 100-ąjį jubiliejų? 

Linas Balandis. Idėja gimė iš to, kad šią asmenybę labai svarbu paminėti. Taip pat, norisi daugiau žmones apšviesti, paskatinti domėtis popiežiaus tekstais, galbūt supažindinti su jo požiūriu į muziką, galop, su lenkų muzika.

2019 metais su Danute dalyvavome vienoje konferencijoje ir skaitėme pranešimus. Buvo toks įdomus faktas. Toje konferencijoje, sutikome vieną profesorę, kuri kartais svečiuodavosi pas popiežių. Ji pasakojo, kad vienų pietų metu, atėjo lenkų delegacija su popiežiaus lietuvių kalbos mokytoju ir jis pasakė: „Viskas, mes turime baigti, eisime mokytis lietuvių kalbos“. Popiežius tam skyrė gana daug dėmesio ir tai žavu. Tokio rango žmogaus sąsajos su Lietuva yra akivaizdžios ir tai yra labai gražu. Man tada pradėjo virpėti, kirbėti būtent ši idėja, kad Lietuvoje į popiežių reikėtų atkreipti didesnį dėmesį. Būtent į jo asmenybę, į tai kaip jis susijęs su Lietuva.

Nuo Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje praėjo 27 metai. Į šį įvykį jau galime pažvelgti istoriškai. Kuo šis apsilankymas buvo reikšmingas mūsų šaliai ir žmonėms? Galbūt yra pamokų, išsakytų popiežiaus pamokymų, kurių mokomės iki šiol?

D.K. Apsilankymas pirmiausiai svarbus politiškai ir tai jau ne kartą aptarta. Ir profesorius Vytautas Landsbergis yra gražiai kalbėjęs kuo tai svarbu, kaip viskas buvo susiję su sovietinės kariuomenės išvedimu, kad tai buvo tiesiog dienų klausimas karines pajėgas išves ar neišves. Žodžiu, toks politinis spaudimas ir laisvojo pasaulio atvykimas pas mus. Aš sakyčiau, lietuviai galėjo pasijusti visuotinės bažnyčios dalimi.

Jeigu žiūrėtume kas aktualu, na aš turėjau progą peržvelgti visus popiežiaus pamokslus ir galiu pasakyti, kad beveik kiekviename mes galime rasti tai, kas dabar aktualu. Tai ką pasakė inteligentams, kad mes, kultūros ir mokslo žmonės, labiau nei kiti esame atsakingi, kad protu nebūtų užtveriamas kelias vedąs link paslapties, nes tiktai mąstydamas žmogus gali suvokti savo ribotumą ir kad jis turi apgraibomis tos tiesos ieškoti, kad tiesa nėra tokia aiški. Jaunimui sakė, kad nėra laisvės be atsakomybės. Apskritai, kai skaitinėjau pamokslus galvojau, kad mūsų suirzimas dėl kaukių, dėl visų reikalavimų, nuolatinis noras gauti visas kompensacijas, noras visur būti užtikrintiems, kad mums viskas gerai seksis – tai yra bedievio gyvenimas. Tas suirzimas kyla iš Dievo neturėjimo. Visus tuos atsakymus mes galime surasti popiežiaus pamoksluose. Kai popiežius atvažiavo į Lietuvą, kur universitetas buvo gana ateistinis ir pasakė, kad žmogus be Dievo negali egzistuoti. Vargas, jeigu šita esminė tiesa yra užmirštama. Kitoje vietoje sako, žmogus ramybės ir laimės trokšta, bet be Kristaus jos nebus. Kančią reikia kęsti kartu su Kristumi, nes daugybė kankinių taip gyveno ir mes nieko kito neišrasime. Mes ją įprasminame tiktai per tikėjimą, kitaip kančia yra beprasmė.

Popiežius vizito Lietuvoje metu aplankė Šiaulių šv. Ignaco Lojolos bažnyčią, tad vienas koncertų ten ir vyks. Kodėl kitiems koncertams pasirinkti Pakruojis ir Kražiai?

L.B. Pasirinkta tam, kad skleistume žinią Šiaulių regionui. Labai svarbu supažindinti regiono žmones su popiežiaus asmenybe ir suteikti galimybę išgirsti jam kurtus kūrinius.

Esate sakiusi, kad auditorijai vertėtų prisiminti popiežiaus Lietuvoje sakytus pamokslus. Kuo jums jie atrodo vertingi ir verti priminimo?

D.K. Skaitau pamokslus ir ten randu kaip kalbėjo, pavyzdžiui, jaunimui. Jeigu mes ieškome atsakymo į esminius žmogaus klausimus, reikia prisiminti, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Dievas atsiuntė savo sūnų, kuris yra tas paveikslas, originalas, o mes turime į jį žiūrėti, juo sekti. Buvo kalba apie laisvę, kuri eina kartu su atsakomybe. Tai mes galime priminti jaunimui, kad meilės be atsakomybės nėra. Susitikime su inteligentija popiežius kalba apie mąstymo etiką. Mums šiandien visur jos trūksa. Jeigu jos būtų, būtų kitaip.

Pamokslai yra tarsi užuominos po vieną sakinį. Pavyzdžiui, plati erdvė atsiveria tikėjimo pokalbiui su kultūra. Pas mus ta erdvė buvo ir pokalbis šioks toks vyko, bet jis toli gražu nevyko toks kaip Lenkijos bažnyčių su menininkais. Šiuo atveju mums galbūt su muzikais aktualiau. Bandyta, bet kol kas nėra įvykęs tas pokalbis. Kompozitoriai nėra iki galo integravęsi į liturgiją taip, kad galėtų kurti tinkamus liturgijai kūrinius. Šiuo atžvilgiu lenkai mums yra tikrai geras pavyzdys. Įvairių kartų kompozitoriai jau moka bažnytinę kalbą ir mokėdami pagrindus jie gali ieškoti savo stiliaus, savitos išraiškos.

Koncerto programą sudarys lietuvių ir lenkų kompozitorių kūriniai. Kaip buvo atrinkti konkretūs kompozitoriai, kūriniai? Ar būtinai jie turėjo būti inspiruoti popiežiaus išsakytų žodžių, asmenybės?

L.B. Išties, vienas iš tikslų buvo atrasti kuo daugiau kūrinių, kurie yra susiję su popiežiumi arba jo mokymu, skirti popiežiui, bet Lietuvoje turime tik Kristinos Vasiliauskaitės, Algirdo Bružo ir Algirdo Martinaičio kūrinių. Mes pasirinkome A. Martinaičio, nes kitų kūrinių dėl techninių galimybių nepavyko rasti, o iš lenkų, vienas yra labai žinomas kompozitoriaus Henryk Mikołaj Górecki kūrinys „Totus Tuus“, skirtas popiežiui. Šie kūriniai yra tiesiogiai susiję su popiežiaus tekstais arba popiežiaus šaukiniu „Totus Tuus“, o kiti kūriniai yra parinkti iš mano asmeninės darbo praktikos, ką esu girdėjęs, su kuo susidūriau dirbant arba dalyvaujant kur nors konkursuose. Stengiausi ieškoti tokių kūrinių, kurių liturginiai tekstai taip pat būtų įkvepiantys.

D.K. Mes tiesiog ieškojome kūrinių kameriniam chorui. Dar buvo vienas lietuviškas kūrinys chorui su orkestru. Jis tiesiog netiko šiam koncertui, nes kūriniai turėjo būti tiktai a cappella arba su minimaliu pritarimu.

Atgavus nepriklausomybę „Polifonija“ buvo vienas pirmųjų kolektyvų prisidėjusių prie sakralinės muzikos sugrįžimo į bažnyčias. Didelė dalis koncertų ir šiandien atliekami bažnyčiose ir yra laisvai prieinami klausytojams. Kaip manote, ar šių dienų auditorija vis dar noriai renkasi tokius koncertus, ar mieliau traukia į koncertų sales? Kodėl svarbu, kad sakralinė muzika skambėtų bažnyčiose?

L.B. Man atrodo, kad ne tik „Polifonija“, o absoliučiai visi chorai prisidėjo. Kai atgavome nepriklausomybę išties buvo didelė banga susikūrusių naujų chorų ir giedančių bažnyčiose. Buvo chorinis pakilimas.

Man atrodo, kad kokie šešiasdešimt, septyniasdešimt procentų visos chorinės muzikos yra būtent religinė. Kiek aš susiduriu, pasaulietinės yra ženkliai mažiau ir ji rečiau atliekama negu sakralinė. Sakralinė muzika privalo skambėti bažnyčiose, nes ji ten gimė. Tai yra ta erdvė kur, mano galva, ji turi skambėti. Kita vertus, jeigu mes negiedosime religinės muzkos, tai ji, kaip Danutė jau minėjo, nesiplėtos, o mes patys, lietuviai, neatrasime aiškaus veido. Tai toks dvilypis dalykas. Sakralinė muzika turi ir lavinti žmones, ir sudaryti sąlygas kompozitoriams kurti, atiduoti duoklę bažnyčiai. Tai negali būti kvescionuotina, mano nuomone.

Labai sunku atsakyti į klausimą kur žmonės mieliau renkasi. Paskutiniuose koncertuose kai giedojome bažnyčiose, žmonių buvo apstu. Matyt, kažkas renkasi koncertų sales, kažkas bažnyčias.

D.K. Aš galiu atsakyti paprastai. Tiesiog žmogui šito grožio reikia. Jis gali skambėti vienur ar kitur, bet iš tiesų, prigimtinė vieta yra bažnyčia. Kas yra muzika? Muzika, ypač religinė, įkūnija neregimą dvasios pasaulį. Menas apskritai, savomis priemonėmis, o muzika įkūnija per garsą, per sąskambius, per visą faktūrą ir žmogus savo pojūčiais tą neregimą tikrovę patiria kažkaip akivaizdžiau, nes religinė muzika yra apie Dievą. Tai reikalinga žmogui ir bažnyčioje meno reikia.

Galbūt sakralinė muzika atlieka ir edukacinę funkciją? Pavyzdžiui, vizualusis menas pasitarnavo kaip šviečiamoji priemonė kai žmonės dar nemokėjo skaityti. Vitražai, freskos ir didingi paveikslai pasakojo biblines istorijas ir per tai parapijiečiai galėjo suprasti Dievo žodį, sakomą iš sakyklos. Galbūt muzika taip pat gali edukuoti, šviesti žmones?

D.K. Aš manau, kad mes būtent dėl to ir organizuojame ne vien koncertus, o koncertus-paskaitas. Religiniai kūriniai lotyniškais žodžiais dabar žmogui yra tiktai pusiau perskaitoma istorija. Jis girdi gražią muziką, bet nesupranta apie ką ji. Aišku, supranta, kad čia viskas Dievui skirta, bet žodžių reikšmės – ne. Koncertus galima daryti labai įvairiai. Galima daryti kaip tokias rekolekcijas, kur paskaitomos popiežiaus mintys ir skamba gražūs, nesuvokiami, lotyniški skambesiai. Galima papasakoti apie kompozitorius, apie kuriuos lietuviai tikrai nežino, apie tų kūrinių autorius. Arba galima išversti kūrinio turinį, žodžius, kad žmonės suprastų, parodyti kaip kompozitorius kūrė, ką kūrinyje padarė. Mano noras būtų, kada nors padaryti tokias tikras edukacijas. Pavyzdžiui, choras galėtų pagiedoti kokį nors kūrinį gabaliukais, piliustruoti tuos dalykus, apie kurios kalbama, tas retorines muzikines priemones, kurias kompozitorius panaudojo, kad išreikštų kažkokį posakį, biblinę mintį, kaip kompozitorius tai padaro: žemais, aukštais balsais, tam tikrais vingiais, šuoliais arba nuosekliu judėjimu. Muziką pažįstančiam žmogui kūrinys kalba daug kartų raiškiau, negu žmogui, kuris nesupranta ir muzikos nėra mokęsis. Aišku, muzika vis tiek kalba, bet galėtų kalbėti daugiau.

L.B. Puiki mintis. Šią fragmentų iliustravimo idėją reikia pasilikti ateities koncertams, kad kūrinys būtų giliau suvoktas.

Kuo šis koncertų ciklas skirsis nuo įprastų bažnytinės muzikos koncertų? Kaip manote, ar paskaitų-koncertų formatas pasiteisina, ar klausytojams yra įdomus?

L.B. Aš manau, kad taip. Man asmeniškai jis labai įdomus. Choristams būna labai įdomu jeigu lektoriai keičia informaciją. Edukuojasi ne tik klausytojai, bet ir choristai, plečiasi žinių bagažas. Lietuvoje gal tai nėra labai populiaru. Užsienyje, man atrodo, Vokietijoje, paskaitos-koncertai yra labai dažnas reiškinys.

Mano galva, klausymas būna visapusiškesnis. Kai klausoma kūrinio, o prieš tai dar yra pateikta informacija apie kompozitorių, apie kūrinio tekstą, tada kūrinys suvokiamas kitaip. Bent kiek mes darėme tokius paskaitų-koncertų ciklus pernai – žmonės lieka labai patenkinti, nes jie ne tik pasiklauso gražios muzikos, kurią suvokia kiekvienas individuliai, bet ir gauna nemažai informacijos. Man atrodo, po tokių koncertų kažkas žmonių širdyse ir galvose lieka.

Ko klausytojai atėję į paskaitą-koncertą galėtų tikėtis? Ką jie sužinos, apie ką bus kalbama paskaitų dalyje?

D.K. Šią temą, „Muzika popiežiaus kelyje“, galima plėtoti įvairiomis kryptimis. Jeigu aš visai mielai galiu keturis kartus išgirsti skambant tą patį kūrinį, tai keturis kartus girdėti tą patį tekstą man pačiai labai neįdomu, skaityti taip pat neįdomu. Gali būti, kad parengsiu ne vieną tekstą, gal vienas bus labiau dvasinis, priklausomai nuo aplinkos, kitas galbūt labiau informacinis. Gal tai ir neteisinga, nes vieni klausytojai išgirs viena, kiti kitą, kiti kažko neišgirs. Tačiau, turbūt vienas iš svarbiausių dalykų, vis tik yra kūrinio, kuris skambės žodžiai, tekstas. Galbūt vienas kitas žodis užsiliks klausytojo atmintyje.

Teksto autorė Gražina Montvydaitė