Marijos Gimbutienės metams paminėti choras „Polifonija“ suksis rėdos ratu

Marijos Gimbutienės metams paminėti choras „Polifonija“ suksis rėdos ratu

Įkėlimo data: 2021-12-14

Prieš pat didžiąsias metų šventes choras „Polifonija“ su Giunter Percussion ansambliu ir soliste atliks kūrinio „Ein saulelė aplink dangų“ premjerą. Kūrinys išskirtinis tuo, kad kiekvieną iš keturių dalių kūrė skirtingas kompozitorius, žodžius rašė poetas Vladas Braziūnas, remdamasis M. Gimbutienės tyrimais, įkvėptas jos istorijos, o į vientisą teatrališką kūrinį apjungs jaunosios kartos režisierė Uršulė Bartoševičiūtė. Nors kūrinys pavadintas misterija, kaip sako idėjos autorius, choro „Polifonija“ meno vadovas ir dirigentas, Linas Balandis, sunku net apibūdinti kokio žanro šis kūrinys. Geriausiai susipažinti su kūriniu padės pačių kūrėjų mintys, atskleisiančios, kūrybinį procesą ir pasufleruosiančios, ką bus galima išgirsti ir išvysti premjerose.

Kūrinys pasakos apie keturis metų laikus. Kaip manote, ar dėl to idėjos iniciatorių buvo pasirinkti keturi skirtingi kompozitoriai, kad kiekvienas savaip atlieptumėte skirtingas metų laikų savybes?

Kompozitorius Donatas Zakaras: Manau, užsakovai norėjo tam tikros įvairovės, kad būtų įdomiau klausyti, kad būtų skirtingi požiūriai, nes ir patys kompozitoriai kažkiek skirtingi savo muzikine kalba.

Jūsų dalies pavadinimas „Marių tilvikas rudenį brenda“. Koks jūsų kuriamas ruduo?

Visą muzikinę medžiagą labai paveikė V. Braziūno tekstas. Tai buvo pagrindinė atrama. Naudojau tas išraiškos priemones, kurias galėjau, tai yra, choras ir mušamieji. Naudojama nemažai vibrafono, partitūroje yra lėkštėms skirta dalis. Man atrodo, kad mano kūrinyje jaučiama rami, rudeniška nuotaika.

Kokiu būdu stengėtės įprasminti M. Gimbutienės atminimą?

Kompozitorius Algirdas Martinaitis: Mano dalies pavadinimas yra „Šventasis pavasaris“. Kadangi kūrinys skirtas archeologės Marijos Gimbutienės šimtmečiui, todėl aš sugalvojau, kad man irgi reikia kažką išsikasti – kūrinio prasmę. Iš Senojo Testamento išsikasiau hebrajišką tekstą, kuris yra apie lietų. Lietus yra kaip Šventoji Dvasia ateinanti į žemę. Man tai tokie gražūs tekstai atgaivinantys gamtą. Juos pats susidėliojau, kadangi man taip patinka. Teksto mano dalyje yra nedaug, nes maišau dvi kalbas – hebrajų ir lietuvių, taip pat naudoju garsažodžius. Taip susikuria vienuma.

Ką išgirsime „Šventajame pavasaryje“?

Mano dalyje naudojamas griausmingas kalbėjimas. Mozė juk kalba griausmu, todėl mano dalyje solo yra skirtas didžiajam būgnui. Būgnais kuriama audra, lietus, gamtinė stichija. Radau įdomių tekstų apie ankstyvą ir vėlyvą lietų. Dainuojama hebrajiškai ir lietuviškai, išreiškiant sakralumą. Jis reiškiamas ne tik dainuojant, bet ir sakymu, kalbine ir muzikine išraiška, tačiau žodžiais nekuriant siužeto. Judėjimas susidaro per muzikinę dramaturgiją.

Kaip vyko darbas su kompozitoriais? Kaip pavyko derinti muziką ir tekstą?

Poetas, teksto autorius Vladas Braziūnas: Šiuo kartu vienintelis, kuris rėmėsi savo rastais tekstais buvo A. Martinaitis. D. Zakaras ir Nijolė Sinkevičiūtė kūrė atsirinkdami kas jiems tiko. Nusiunčiau savo tekstus, o jie dėliojosi kiekvienas savaip. Gal kiek kitaip nei aš įsivaizdavau. Darbas su kiekvienu buvo truputėlį skirtingas. Donatas iškart kūrė pagal tai, ką parašiau. Jis pirmas baigė savo dalį. Su kiekvienu tarėmės atskirai, bendradarbiavome, kartu rašėme. Manau, tik Juta Pranulytė visiškai laikėsi mano pasiūlyto teksto. Kompozitorė manęs pirmą kartą paprašė, kad aš įskaityčiau jai nusiųstą tekstą. Tada jai prašvito akys, viskas ėmė klotis pagal mano balsą, intonacijas ir pasirodė, kad kaip tik čia yra raktas į muzikinę dalį.

Man darbas su kompozitoriais yra smagus, nes kiekvieną kartą patiri vis kitokią darbo virtuvę.

Kaip gimė kūrinio žodžiai?

Aš senas tautosakininkas, etninės kultūros žmogus, tai man šie dalykai eina iš vidaus ir be paklaidos. Yra kažkokia bendra nuojauta. Kas bent kiek yra skaitęs mano eilėraščių, tie žino, kad žodžiai man ateina su mažiausiu pasipriešinimu. Šiame kūrinyje juk yra visa pasaulio, gali sakyti lietuviškojo, baltiškojo ar indoeuropietiškojo, sandara. Kuo giliau, tuo plačiau, bendražmogiškiau. Tas ištisinis atsikartojimas, saulelės ėjimas aplink dangų, kuri iškyla, kaip ir visa gyvybė, iš vandenų, atgaivina žemę, žemė pražysta, duoda vaisių, paskui po truputėlį viskas apmiršta, saulelė Vakaruos gęsta, išbūna tenai ir vėl laukia pavasario. Taip ir žmogaus visas gyvenimas lygiai tokiais pat ciklais.

Koks buvo jūsų santykis su tekstu, kuriant žiemos „Per juodą marią saulelė kelias“ dalį?

Kompozitorė Juta Pranulytė: Mano atveju Vlado kurti žodžiai ir balsas tapo centrine idėja visai kompozicijai. Kai tik jis atsiuntė tekstą, paprašiau jį įskaityti, atsiųsti man balso įrašus. Jis įskaitė žodžius labai muzikaliai, su nuostabiu kvėpavimu, ritmu, todėl nusprendžiau, kad noriu šį įrašą turėti kūrinyje. Mano dalyje skambės fonograma, būtent šis įrašas, iš kurio ritminės ir melodinės medžiagos yra išvystyta ir visa kita muzikinė medžiaga.

Kas sudarys likusią muzikinę medžiagą?

Kūrinys skirtas soprano solo, chorui ir mušamiesiems – keturiems perkusininkams. Taip pat skambės Vlado balso įrašas, kuris bus girdimas per fotofoninę sistemą. Ji bus išdėstyta erdvėje. Taigi kūrinio patyrimas bus gana erdvinis – garsas bus girdimas ir už žiūrovų. Tai kurs antifoninį efektą. Kurdama šį kūrinį, tą erdvinį, rato aspektą įkomponavau ir į pačią kompoziciją. Viena iš pagrindinių komponavimo technikų buvo erdvės pojūčio kūrimas. Kalbant apie vokalinį rašymą – kūrinyje be mums įprasto chorinio skambesio taip pat naudojama sprechgesang technika, kalbėjimas, šnibždėjimas, glisando tehnika, klasteriai, aleatoriniai elementai. Šioje kompozicijoje pritaikyta daug XX a. kompozicinių technikų.

Vasaros dalies pavadinimas magiškas – „Žydi akmenys ir medžiai“. Ko galime tikėtis šioje dalyje?

Kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė: Mano tikslas buvo atsispirti nuo teksto ir nuo žanro. Kadangi tai misterija, tada kūrinyje turi būti kokia nors liturgija ar apeigos, vidinė teatralizacija. Mano manymu, V. Braziūno tekstas įpareigoja rašyti taip, lyg tai būtų apeigos. Mano dalyje apeigos susijusios su Joninėmis ir viskas sukasi aplink tai. Kūrinys programinis nuotaikos prasme – yra penkios apeigos ir šeštoji apjungianti visas kitas. Pirmas epizodas vadinasi „Joninių nakties peizažas“. Jis nupasakoja aplinką, atmosferą, vietą ir laiką. Kito epizodo, „Pulkan, pulkan, ratilėliu“, metu bendruomenė renkasi į ratą. Muzikine prasme, visi tarsi renkasi ir susiformavus ratui vyksta kanoninės apeigos. Trečias epizodas, „Žiebia žiedą aklinoj tamsoj“, apie susibūrimą aplink laužą. Tai tarsi burtų laikas, bandant sužinoti kur yra paparčio žiedas. Per ketvirtąjį epizodą „Girdžiu kaip šaukia“ susirinkusieji ieško paparčio žiedo ir po to jau ateina rytas. Paskutinėje dalyje, „Žydi akmenys ir medžiai“, jaučiamas ryšys, turiu omenyje metaforiška, ne tiesiogine prasme, su Juozo Naujalio kūriniu „Lietuva Brangi“.

Visi kūrėjai labai skirtingi. Ar derinotės vieni prie kitų, kad išlaikytumėte vientisumą, ar  išnaudojote skirtumus įvairovei atskleisti?

Pradžioje, kai susitikome nuotoliniu būdu, mąstėme kaip reikės apjungti mūsų skirtumus, bet nusprendėme, kad jų jungti ir nereikia, nes juk saulelė eina ratu. Ateina į vieną dalį, po to į visiškai kitokią. Juk po šia saule labai įvairių dalykų yra.

Skirtingi kompozitoriai gerai ir tuo, kad tai didžiulis kūrinys. Labai sudėtinga jį suorganizuoti ir atlikti, bet pristačius premjeras, choras toliau galės dainuoti atskiras dalis ir kūrinys bus dažniau girdimas. Tai gerai ir chorui, ir kompozitoriams.

Kaip, jūsų manymu, kūrinyje pavyko atliepti pirminę kūrinio idėją ir sujungti skirtingas kūrinio dalis į bendrą visumą?

Idėjos autorius Linas Balandis: Vienijantis dėmuo yra V. Braziūno tekstas, o atliepiant jam kompozitoriai pristatė savo žvilgsnį į keturis skirtingus metų laikus, žmogaus gyvenimo tarpsnius. Pirminė idėja buvo susijusi su rėdos ratu. Tikslingai norėjome, kad būtų du vyresnės kartos kompozitoriai ir du jaunesnės.

Visas kūrinys skirtas Marijos Gimbutienės metams paminėti, o kai kurie kompozitoriai dar panaudojo J. Naujalio kūrinio „Lietuva Brangi“ motyvus ar citatas. Šiam tikslui buvo galima naudoti harmoninius ar melodinius motyvus. Kompozitoriams buvo palikta visiška laisvė rinktis kokius motyvus naudoti, į kokias temas atsižvelgti ar kaip kurti.

Įdomu, kad kiekvienoje dalyje muzikantų išdėstymas bus vis kitoks. N. Sinkevičiūtė ir J. Pranulytė yra aiškiai, net grafiškai, nurodžiusios koks jis turi būti jų dalyse. Be choro dar labai svarbų vaidmenį atliks mušamieji – Giunter Percussion ansamblis ir solistė.

Pastaruoju metu su choru „Polifonija“ renkamės gana netradicinius žanrus. Galbūt tai priklauso ir nuo manęs kaip asmenybės, nes ir man įdomu išbandyti kažką naujo. Jau ne pirmą kartą nelabai telpame į kokius nors žanro rėmus. Sakoma, kad dabar gyvename post postmodernizmo laikais, todėl žanras tarsi praranda savo apibrėžimą ir naują kūrinį apibrėžti žanriškai labai sunku.

Kokiu būdu režisūriškai sprendžiate dalių apjungimo iššūkį?

Režisierė Uršulė Bartoševičiūtė: Visa apjungiančia visuma koncerte tampa poetiniai tekstai, atmosferos, nuojautos, pojūčiai, M. Gimbutienės mintys ir dvasia. Dirbtinai sujungti skirtingų kartų ir estetikų kompozitorių kūrinių nesistengiu – šio koncerto išskirtinumu ir laikau jo tam tikrą estetinį, muzikinį eklektiškumą. Jungiamoji materija yra tarpžmogiška, sakytume net viršmentalinė – tai šviesų dailė, tam tikri įspūdžiai, vaizdų nuotrupos. Komandoje dirbame su šviesų dailininku Juliumi Kuršiu ir video menininku Kristijonu Dirse. Visgi medžiaga su kuria dirbame daugiausia susijusi su metafiziniais laiko ir vietos pojūčiais, taigi mūsų darbas yra žiūrovą panardinti į teisingą terpę skirtą muzikai, jos neužgošti ir ne nuspalvinti ar animuoti, o sukurti savitą, mistinį būvį. Mąstant apie šiuos įvaizdžius svarbios temos yra metų laikų, žmogaus amžiaus kaitos nuojauta, žmogaus ir žemės santykių tyrinėjimas. Įdomu pasinerti į nelinijinį pasakojimą, kuriame skleidžiasi trapios garsinės ir vaizdinės mintys.

Dėkoju visiems pašnekovams už išsakytas mintis, o klausytojai ir žiūrovai kūrinio premjerą išklausyti ir įvertinti patys galės gruodžio 22 d. Vilniuje ir gruodžio 23 d. Šiauliuose.

Teksto autorė Gražina Montvidaitė


Projektą remia:
LR Kultūros ministerija ir Šiaulių m. savivaldybės administracija

Informaciniai partneriai:
LRT, Owexx, Etaplius

Bilietus platina:
Tiketa.lt ir Ticketmarket.lt

Partneriai