„Virtualioje Polifonijoje“ Vytauto Miškinio nauji kūriniai

Antrus metus tęsiasi projektas „Virtuali Polifonija“, leidžiantis chorinę muziką ir kūrėjus pažinti stebint transliacijas tiesiogiai internetu. Praėjusiais metais transliuoti pokalbių ir koncertų ciklas „Kompozitoriaus portretas“ ir nuotoliniai kvalifikacijos kėlimo seminarai grįžta ir šiemet. Šį kartą rudenį organizuojami nuotoliniai kursai chorine muzika besidomintiems ir ja gyvenantiems profesionalams bei mėgėjams siūlo pasisemti profesinės patirties iš choro „Ąžuoliukas“ meno vadovo, pedagogo ir kompozitoriaus Vytauto Miškinio.

V. Miškinis yra neišmatuojamą patirtį sukaupęs chorinio pasaulio žmogus. Profesorius gerai žinomas kaip choro meno vadovas, pedagogas, dėstytojas, taip pat yra parašęs per aštuonis šimtus įvairiausio žanro kūrinių. Kūryboje, dėl ilgmečio dirbant su vaikais, dominuoja vaikų ir jaunimo dainos, kartu, parengti natų rinkiniai chorams. Kompozitorius pripažintas ne tik Lietuvoje. Jo komponuoti kūriniai plačiai žinomi ir atliekami pasaulyje – daugiau nei aštuoniasdešimtyje šalių skamba V. Miškinio kurta muzika.

Atsižvelgiant į profesoriaus V. Miškinio darbinę ir kūrybinę patirtį, ko gero kiekvienas choras turėtų ko iš jo išmokti. Ne ką mažiau svarbu, kad ir pats choro vadovas su džiaugsmu dalinasi sukaupta patirtimi, žymiai prisideda prie profesinio ir akademinio chorvedžių tobulėjimo.

Kompozitoriui, daugybę metų dirbančiam su įvairiais chorais labai svarbus atlikimas ir choro kaip instrumento formavimas. Savo kūryboje pedagogas ir kompozitorius didelį dėmesį skiria atlikėjų amžiui ir su tuo susijusioms balso galimybėms bei šiuolaikinėms muzikos tendencijoms. Muzikinis pasakojimas glaudžiai susietas su poetine mintimi – bruožas, atkreipiantis dėmesį į atlikėją, artikuliaciją ir įsijautimą į kūrinį. Lotyniški tekstai dažniausiai naudojami religiniams kūriniams, primenant senovines giedojimo tradicijas, kai, pavyzdžiui, grigališkasis choralas būdavo atliekamas lotyniškai. Kartu kompozitoriui būdingas ir modernių tendencijų įpynimas, aleatoriniai ar sonoristiniai bandymai.

Lapkričio 19 d. vyksiančiame seminare bus dirbama su naujais kompozitoriaus kūriniais, kuriuos norisi trumpai pristatyti ir apžvelgti. Kiek senesni religiniai kūriniai „Tota pulchra es“ (1989) ir „Ubi Caritas et Amor (1989), atliekami tradicinių keturių balsų (sopranų, altų, tenorų ir bosų) ir parašyti lotynų kalba. Abiejuose kūriniuose sopranai veda melodiją, o kiti balsai užpildo akordą įsijungdami vėliau. Melodijos judėjimas šiuose kūriniuose nedidelis, tik crecendo vietose girdimi didesni melodijos šuoliai. Dinamiškai kūriniai išraiškingi, tačiau išlaikantys rimtį. Žvelgiant į klausytojui sudaromą įspūdį, kompozicijų nuotaiką, nors kūriniai trumpi, tačiau išlaikomas mąslumas, meditatyvumas. Šį įspūdį dar pastiprina pagrindinės melodijos grįžimas pačioje pabaigoje, tarsi nuraminant klausytoją ir apsukant ratą, vėl grįžtant į temą.

Naujesni kūriniai, parašyti 2015-2016 m., Williamo Shakespeare‘o sonetų tema. Penki šio ciklo sonetai skirti keturiems balsams ir akompanimentui. Juos jungia panaši melodinė linija, ritminė tema ir nedidelis melodinis judėjimas. Balsams nenumatyti dideli intervaliniai šuoliai išlaiko melodiją lygią ir pažįstamą. Melodija atsižvelgia į žodžio skambesį ir reikšmę, tad klausytojui lengva ir malonu klausytis tokio organiško kūrinio. Funkcinis pastovumas ir pagrindinio tono nepametimas iš akių duoda stabilumo jausmą. Balsų persipynimas dainuojant melodijai suteikia pagražinimų. Panašu, kad didelis dėmesys skiriamas žodžio galiai, tad komponuojama taip, kad melodija išryškintų žodį, jo neužgožtų ar neįveltų į painią, sudėtingą kompoziciją. Tęsiamos natos antrajame sonete („III. When in disgrace“) tarsi duoda laiko išsisklaidžiusiems balsams susirinkti, grįžti į vientisą akordą. Nors 46-ojo ir 29-ojo sonetų kompozitoriaus nurodytas ritmas iš pradžių sutampa, pastarajame sonete, kūrinio viduryje, įvyksta tarsi minties sustojimas ir tempas truputį sulėtėja.

26-asis sonetas („Lord of my love“) žymiai ramesnio tempo už pirmuosius, bet pilnas greitesnio judesio natų, kontrastuojančių su ilgai tęsiamomis pagrindinės frazės „Lord of my love“ natomis. Ši frazė tarsi išryškinama įspūdingais, vis kartojamais, žodžiais, dainuojama statiška, bet galinga melodija, o įspūdis dar sustiprinamas lėtinant tempą ir ilginant natų trukmę. Įspūdingam efektui pasitelktos visos muzikos retorikos galios. 26-ajame sonete balsai dažniau išsiskiria formuodami akordą, rečiau dainuoja unisonu nei pirmesnėse dalyse.

39-asis sonetas („O how“) pradedamas a cappella, dėl to išsiskiria iš kitų dalių. Sopranai veda melodiją, o likę balsai palaiko tvirtą harmoninį pagrindą. Toliau kūrinyje išlaikomas sopranų melodijos vedimas ir kitų balsų atsakymas. Vėliau balsai susigrupuoja po du – sopranai su tenorais ir altai su bosais – vieni tarsi klausia, kiti atsako. Dar toliau jie papildo vieni kitų pradėtą mintį. Tai labai gyvas, dialogo principu vedamas balsų derinimas su poetiniu tekstu.

Sonetas „When I do count“ (12-asis sonetas) pradedamas mąsliai, lėtai, tarsi išties galvojant apie bėgantį laiką. Balsai gieda vieningai, išsiskirdami tik per taktą ir tuoj vėl grįždami į bendrą balsų visumą, tarsi svarbiausiose vietose siekiant papildomo įtaigumo. Jei kūrinio pradžioje dar jaučiamas nedidelis kontrastas tarp greitesnių ir ilgiau tęsiamų natų, artėjant prie kūrinio pabaigos legato ir ilgų natų vis daugėja. Galiausiai kaip traukiniui lėtai sustojant, visiems balsams įsijungus, ištarti paskutinį soneto žodį nugriaudi ir užbaigia mintį.

Žinoma, pats kompozitorius galėtų geriausiai paaiškinti kūrinių elementus ir jų prasmę. Galimybę tai išgirsti turės seminaro dalyviai 2021 m. lapkričio 19 d. Jo metu bus galima susipažinti su profesoriaus kompozicijomis ir choro valdymo specifika.

Teksto autorė Gražina Montvidaitė