Pavasarį prikvietusios senosios muzikos melodijos koncerte „Primavera“
Įkėlimo data: 2023-04-15
Keturiasdešimtą kartą vykstantis festivalis „Resurrexit“, sumanytas ir pradėtas rengti kaip senosios muzikos festivalis, šiemet gerbėjus sukvietė į Renanvo dvarą paklausyti XVI a. italų dainų. Programoje „Primavera“ atliktos vilanelos – tai lengvo turinio, dažnai humoristinės dainos, sukurtos griežtos formos eilėraščių pagrindu. Renesanso epocha pasauliui padovanojo nuostabią poeziją, tad jei esate skaitę Dantės Aligjerio „Dieviškąją komediją“, galite įsivaizduoti kokia išskaičiuota ir struktūruota buvo tų laikų poezija. Jei dar esate matę bent vieną filmą ar serialą apie renesanso laikotarpį ar vienus įtakingiausių to meto meno ir mokslo mecenatų Medičius, tuomet galite mintimis nusikelti į tašytais akmenimis grįstas gatveles, kuriose ilgomis, žemę šluojančiomis suknelėmis vaikštinėjo miestietės akiai neįprastais galvos dangalais, besišnabždėdamos apie gatvės muzikantus grojančius vietinėje mugėje. Klausantis dramatinio, nuostabiai dinamiškai valdomo solistės Rūtos Vosyliūtės balso, Sauliaus Lipčiaus pirštų kabinamos barokinės gitaros švelnaus skambesio, Vilimo Norkūno puošnaus klavesino ir Ievos Baublytės pučiamos išilginės fleitos derinio prieš akis neišvengiamai iškilo Renesanso laikų miesto vaizdas, o jo peizažą papildė Renavo dvaro interjeras su gipsiniais lubų ir sienų lipdiniais bei menę puošiančiais paveikslais.
Vakaro koncerto atlikėjai – senosios muzikos ansamblis, pasivadinęs „Chiaroscuro“ (liet. šviesotamsa), taip pabrėždamas Renesansines atliekamos muzikos ištakas ir meno bei muzikos sąsajas. Šviesotamsos principas, naudotas ne tik tapyboje, bet ir muzikoje primena apie žvakių ir deglų šviesoje užrašytus muzikinius kūrinius bei šiandien iškiliausiais pripažįstamus to meto tapybos kūrinius. Poezija, kalbanti apie grožį, sielos išgyvenimus, mirtį ar tyrą meilę, jos keliamas svajas bei muzika, primenanti šio jausmo žaismingą, lemtingą ar skausmingą pusę muzikantų sujungta kontrastingam paveikslui, kartais per tamsą atskleidžiančiam šviesą, kartais per šviesos raibuliavimą parodančią šešėlį ir tamsumas.
Šiandien rečiau sutinkami instrumentai kaip klavesinas, liutnia, barokinė gitara ar išilginė fleita į koncertų sales neišvengiamai atkeliauja su istorijos ir senųjų laikų palikimo šydu. Klavesinas, kaip ir liutnia, gitara ir arfa, priskiriami chordofonų (muzikos instrumentų rūšis, kuriai būdinga garsus išgauti užkabinant ar virpinant stygas) grupei, tačiau skirtumas tarp tokio instrumento kaip klavesinas, kurį retas kuris pavadintų styginiu, ir akivaizdžias braukomas ar užkabinamas stygas turinčių instrumentų yra tas, kad pirmojo stygas užkabina ne pats grojantysis, o paukščio plunksna, primenanti grojant liutnia ar gitara naudojamus atlikėjo dešiniosios rankos nagus. Dėl šios ypatybės, užsimerkus, nematant, kad atlikėjas spaudo klavišus, iš skambesio visai lengvai galima pamanyti, kad groja styginis instrumentas. Užkabinimas kiek aštrokas, turintis metalo skambesį, tačiau kai greta dar groja liutnia ir arfa, susidaro bendras įspūdis, kad klausoma styginių instrumentų ansamblio.
Būtent Renavo dvare skambėjęs klavesinas yra išskirtinis ir turi įdomią istoriją. Apie tai muzikantas pasidalino plačiau – tai paties V. Norkūno dviejų klaviatūrų instrumentas, pagamintas pagal 1640 m. flamandų meistro Ruckerso, klavesiną. Originalus meistro instrumentas laikomas Romos instrumentų muziejuje. Įspūdinga ir V. Norkūno klavesino puošyba. Ant vidinio dangčio, kurį klausytojai koncertų metu gali matyti muzikantui grojant atviru instrumentu, ištapyta nežinomo italų dailininko XVII a. vidurio paveikslo kopija. Klavesino šonai padengti marmuro imitacija. Pačiam muzikantui dažniausiai matomos vietos, priešais klaviatūrą ir instrumento vidiniai šonai puošti rankų darbo tapetais, kurių raštai pagal senovinę technologiją pagaminti naudojant medinius antspaudus, dar vienas puošybos elementas, kurio klausytojai nepriėję arčiau instrumento negali pamatyti – po stygomis ištapytas gėlių sodas. Toks unikalus instrumentas padeda klausytojams pristatyti senųjų laikų meną ir muziką pagrindiniais jutimais: rega ir klausa.
Dar vienas koncerte girdėtas instrumentas, išilginė fleita, kurią pažįsta kiekvienas mokykloje grojęs dūdele. Šis instrumentas žinomas nuo maždaug XI a. ir buvo plačiai naudojamas muzikai atlikti iki kol išpopuliarėjo skersinė fleita, girdima daugelyje šiuolaikinių profesionalių orkestrų sudėtyje. Tuomet išilginė fleita tapo dažniau naudojama mėgėjų ir tik per pastaruosius porą šimtų metų atgimsta kaip instrumentas, puikiai tinkantis groti senąją muziką, pagyvinti klasikinės ar šiuolaikinės muzikos koncertus. Programoje „Primavera“ naudota sopraninė išilginė fleita, pučiama I. Baublytės, skambėjo tarsi imituodama gamtos garsus: pasikartojančios natų grupės priminė paukštelių čiulbėjimą, upelio tekėjimą bei papildė žodinę kūrinio prasmę. Šis instrumentas taip pat padėjo išpildyti programą pridėdamas judrumo, žaismingumo bei užpildydamas perėjimus tarp dainų instrumentine dalimi, grojama kartu su klavesinu.
Barokinė gitara buvo žinoma ir dažnai randama namų aplinkoje nuo XVII a. Šis penkių stygų instrumentas savo sandara ne labai skiriasi nuo dabartinių gitarų, nors pirmtakės skambesys gerokai švelnesnis, kiek tylesnis. Žymiai panašiau į šiuolaikinę gitarą skamba liuto forte, turinti dvylika stygų ir vien jau instrumento dydžiu leidžianti išgauti daugiau garso. Abiem senaisiais instrumentais koncerte grojo gitaros virtuozas S. S. Lipčius, muzikinę dalį paįvairinęs deklamuojant dainuojamo teksto eilutes aksominiu, giliu balsu, kuriuo ne kartą nustebino susirinkusius klausytojus. Šalia jau išvardintų instrumentų dar skambėjo I. Baublytės pirštų valdoma gotikinė arfa, tad apžvelgus instrumentus, akivaizdu, kad garsinė ir istoriška koncerto paletė buvo išties plati. Kiekvienas iš vakaro koncerto atlikėjų senąją muziką studijavę profesionaliai į bendrą programą įnešė savitų senosios muzikos atlikimo subtilybių ir unikalių įvaldytų instrumentų technikų spalvingumo.
Koncerte atliktos aštuonios vilanelos italų kalba. Prisimenant šių dainų ištakas retorikoje, poezijoje, muzikantai kiekvienos jų žodžius tarsi eilėraščio ištraukas klausytojams dar padeklamavo lietuvių kalba. Dainuota apie nekaltą meilę, netektį ir ilgesingumą, įskaudinimą, užuojautos troškimą, meilės praradimą, poetišką riterišką žavėjimąsi moterimi per atstumą ją sudievinant, mylimasis sulygintas su narvelyje uždarytu paukšteliu, paminėti ir kiti simboliai kaip gėlių vainikas ant galvos ar kardas – visi tipiškai naudojami meilės lyrikoje. Įdomu tai, kad dainų apie mirtį ar sielos skausmą tempas judrus, primenantis renesansinius šokius ar muges, daina apie širdgėlą atlikta charakteringai, tarsi dainuotų aikštingas mylimasis, moters grožis apdainuotas taip pat judriai, romantizuotai, tačiau kartu ir šmaikščiai, tad melodija žodžiams suteikė visiškai kitokį prieskonį, priminė, kad ta pati istorija gali būti papasakota skirtingais būdais ir tuo nustebinti.
Ruošiantis į senosios muzikos koncertą visada kiek neramina mintis apie tai, kokią muziką pasiūlys atlikėjai, mintyse kyla nuobodžiaujančių ir neramiai besimuistančių klausytojų vaizdinys, tačiau leidžiant sau prisipildyti naujos patirties kartais tenka maloniai nustebti. Klausytojams vis plojant ir prašant biso bandžiau suskaičiuoti kiek skirtingų garsų ir interpretacijų teko girdėti per vieną vakarą, tad atlikėjai sėkmingai nušlavė visas dvejones ir nerimus.
Su dramatinėmis meilės svajomis, žaismingu judrumu ir renesansinių šokių tempu senosios muzikos ansamblio „Chiaroscuro“ programa „Primavera“, įstabus Renavo dvaras su šalia tekančia Varduvos upe ir nenurimstantys gamtos giesmininkų balsai padėjo patikėti, kad pavasaris jau išties čia.
Teksto autorė Gražina Montvidaitė