RESURREXIT "Post Scriptum" koncerte - solistė iš Ukrainos

Tarp ten ir čia: Ukrainos menininkai, atvykę į Lietuvą

Į Lietuvą dėl karo pasitraukusių menininkų iš Ukrainos, "Kauno diena" reporteriai paprašė pasidalyti savo patyrimais.
Kalbinama Kseniya Bakhritdinova-Kravchuk, operos solistė koncertuosianti Šiaulių kamerinėje salėje "Polifonija" birželio1-ąją papasakojo savo istoriją.

O. Shakhmatovo nuotr.

Kseniya Bakhritdinova-Kravchuk, operos solistė iš Kyjivo, dabar apsistojusi Vilniuje, dirba Nacionaliniame operos ir baleto teatre 2022 m. vasario 24 d. 5 val. ryto nugriaudėjo galingi sprogimai. Prasidėjo karas. Tiksliau, prasidėjo plataus masto Rusijos Federacijos puolimas. Karas Ukrainoje vyksta jau aštuonerius metus. Tą rytą pabudau, kad apklostyčiau kūdikį, mano vyras taip pat pabudo. Jis pasakė: „Ar girdėjai? Sprogimai... Prasidėjo.“ Maniau, kad jam pasirodė. Bet ne, sprogimai kartojosi. Iškart susikvietėme visus artimiausius Kyjivo draugus, susikrovėme lagaminus ir nusileidome į rūsį. 

Pirmą karo dieną mus iškart pasikvietė giminaičiai lietuviai, bet norėjosi tikėti, kad valdantieji susitars ir mums nereikės bėgti. Dvi dienas praleidę šaltame ir dulkėtame rūsyje, išgirdę virš namų periodiškai sklindančius sirenų garsus, sprogimus ir naikintuvų riaumojimą, su vyru ir mama supratome, kad turime pabandyti išvykti. Įšokome į pirmąjį traukinį, važiavusį į Lvivą. Kelionė buvo ilga, per pavojingas zonas važiuodavome išjungę šviesas ir į tikslą atvykome devyniomis valandomis vėliau, nei buvome numatę. Lvive mus priėmė draugas ir dvi savaites gyvenome pas jį, laukdami karo pabaigos. Situacija kaito, tad vyras įsodino mane, vaiką ir mano mamą į autobusą, kuris važiavo į pasienį, o pats grįžo į Kyjivą. Aštuonios valandos pėsčiomis kertant Ukrainos ir Lenkijos sieną, nakvynė lenkų mokyklos aktų salėje, kelias automobiliu į Varšuvą su negalią turinčia savanore prie vairo, nakvynė bažnyčioje. Varšuva, pagaliau naktis autobuse „Varšuva–Vilnius“. Man neužtenka padėkos žodžių visiems, kurie mums padėjo šiame nelengvame kelyje. Šie žmonės turi didžiules, malonias ir gailestingas širdis.

Ar tikėjomės karo? Tikėjomės. Dar gruodžio pradžioje mums kariškis ukrainietis pasakė: „Paskambino du buvę kolegos iš Rusijos ir pasakė, kad ruoškite rūsį, šiandien bombarduos Kyjivą.“ Mes jau tada buvome susikrovę lagaminus. Tada buvo aišku, tik kažkas trukdė Putino planams.    

Su savimi pasiėmėme nedidelį maišelį su daiktais, dvejus siuvinėtus marškinius (vyro ir mano), keletą ikonėlių ir nešiojamąjį kompiuterį. Tai visas mūsų turtas šiuo metu. Na, ir neseniai pirktas vaikiškas vežimėlis. Daugelis moterų, kurios stovėjo su mumis eilėje prie sienos, turėjo tik po vieną ar du ryšulius ir vaiką ant rankų.     

Esu operos dainininkė – Ukrainos nacionalinės operos solistė. Kyjive turiu nuostabų darbą, kurį vargu ar galima pavadinti darbu. Scena yra mano pašaukimas. Mūsų kūrybinė komanda turi daug planų ir įdomių idėjų. Ir mes juos tikrai įgyvendinsime!

Pakeliui į Lietuvą draugas man atsiuntė skelbimą feisbuke, kad LNOBT pasiruošęs padėti muzikantams. Parašiau nurodytu adresu, atvažiavusi nuėjau į teatrą. Netrukus jie surengė perklausą ir pasiūlė pasirašyti sutartį iki gegužės 31 d. 

Kovo 20 d. su generaliniu direktoriumi Jonu Sakalausku dainavau labdaros koncerte Nidoje. Artimiausiu metu pradėsime dirbti pagal ukrainiečių ir lietuvių programą, kurią planuojame rodyti skirtinguose Lietuvos miestuose. Pažįstu daug pabėgėlių ir kai turiu galimybę, namuose dainuoju jiems ukrainietiškas dainas ir arijas. Sakoma, kad muzika gydo... Nežinau, kas gali užgydyti šią žaizdą, bet jaučiu, kad turiu dainuoti šiems žmonėms.  

Karas kardinaliai pakeitė viską kiekvieno ukrainiečio gyvenime. Baisu prarasti darbą, namus. Bet dar baisiau suprasti, kad ant tavo artimųjų krinta bombos ir jų gyvenimas gali baigtis bet kurią akimirką. 

Muzika turi savybę daryti įtaką emocinei žmogaus būsenai. Ne veltui Antrojo pasaulinio karo metais puikūs praėjusio šimtmečio muzikantai prieš mūšį eidavo į frontą groti kariškiams, taip pakeldami moralę. Tas pats vyksta ir dabar. Kuriami kariniai būriai. Nusipelnę Ukrainos atlikėjai dainuoja metro stotyse tiems, kurie dabar ten gyvena kaip slėptuvėse nuo bombų. Neretai kolektyvai rengia simfoninės muzikos koncertus aikštėse, rizikuodami gyvybe. Kovo 28 d. Kyjive pasilikę kolegos susirinko ir įrašė sveikinimo koncertą, skirtą Tarptautinei teatro dienai (įrašą netrukus bus galima pamatyti internete). Mūsų Ukraina gyvena ir dainuoja, kad ir kas būtų! 

Čia, Lietuvoje, mane labai palaiko artimieji ir jų pažįstami. Nebuvo nė dienos, kad lietuviai nepadėtų man ir mano šeimai. Visi tokie dėmesingi ir rūpestingi. Kaip suprantu, tai yra vienas iš lietuvių charakterio bruožų. Su jumis lengva rasti bendrą kalbą, todėl nematau sunkumų integruotis į gyvenimą ir visuomenę. Kaip jau sakiau anksčiau, turiu planų koncertuoti, supažindinti jūsų publiką su ukrainietiška muzika, bet kartu ir giliau pažinti jūsų tradicijas ir kultūrą, kurios yra ir mano močiutės, kilusios iš Lietuvos, tradicijos. 

Tikiu, kad Ukraina laimės, tik noriu, kad ši pergalė ateitų kuo greičiau, kad žmonės nebemirtų. Tikiuosi, kad kiekvieno iš mūsų sieloje įvyko vertybių perkainojimas. Karas mus labai suvienijo, todėl kartu ir vieningai atkursime savo Tėvynę!

Skaityti daugiau: https://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/tarp-ten-ir-cia-ukrainos-menininkai-atvyke-i-lietuva-1075474