Begemotai Lietuvos pievose ir varnas kaip dievybė: oratorija, kurioje poezija tampa matoma

Lapkričio 5 ir 6 d. Kretingoje ir Utenoje Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ oratorija „Vienos vasaros giesmė“. Ji kviečia į itin sodrų, nenuspėjamą ir kartu be galo gyvą pasaulį, kuriame susitinka šiuolaikinė muzika, poezija ir vizualiniai sprendimai. „Norėčiau, kad žiūrovai leistųsi nešami muzikos ir poezijos, o šioje kelionėje atrastų save, savo svajas, sapnus, išgyvenimus ir, galbūt, dar neatrakintas, nepažintas savo sielos teritorijas“, – dalijasi režisierius Žilvinas Vingelis.

Vasara, kurioje telpa visas gyvenimas

Oratorijos pagrindas – 2021 m. išleista poeto, libretininko ir dramaturgo Dainiaus Gintalo knyga „Vienos vasaros giesmė“. Kritikai ją yra aptarę geriausio prancūziško siurrealizmo, poetinės prozos ir sąmonės srauto literatūros kontekste.

Pasakojimo centre – nuo miesto atsitraukęs lyrinis herojus, ieškantis tikro santykio su savo praeitimi, dabartimi, buitimi ir atmintimi. Jis nesmerkia buvusio audringo, bohemiško gyvenimo, tik pažvelgia į jį iš poetinio atstumo. Taip ima ryškėti poreikis kitokio, laisvo ir atsakingo žmogaus, kuris atlieptų pasaulio ateitį. Tekste šalia baltų dievų, Lietuvos simbolių, miestų ir žinomų žmonių atsiranda antikos mitai ir Vakarų literatūros klasikai.

Muziką sukūrė kompozitorius Andrius Šiurys. Spektaklį režisavo Žilvinas Vingelis, su kuriuo kompozitorių sieja ilga kūrybinė draugystė. Dirigentas – Linas Balandis, choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas – Povilas Vanžodis. Scenoje kartu su choru groja septyni instrumentininkai, skamba ir šešių aktorių užkadriniai balsai.

Apie tai, kaip gimė šis kūrinys ir ko tikėtis žiūrovui, kalbamės su režisieriumi Žilvinu Vingeliu.

Kas jus patraukė Dainiaus Gintalo knygoje?

Idėją sukurti stambesnės apimties muzikinį scenos meno kūrinį pagal Dainiaus knygą pasiūlė mano kolega ir draugas, kompozitorius Andrius Šiurys. Kartu esame sukūrę spektaklius „#Protestas“, „Kafka Insomnia“, „Diletantas“, „Orfėjas“, „Naujasis nuomininkas“, taip pat aš režisavau jo albumo „Aidinčios miego tekstūros“ pristatymą. Mus sieja ilga kūrybinė bendrystė, todėl pasiūlymas iškart sudomino.

Perskaitęs knygą susižavėjau jos laisve, vaizduotės intensyvumu ir gyvybingumu. Tai tekstas, tekantis lyg upė: vaikystės prisiminimai, pirmosios ir vėlesnės, bet daug tikresnės meilės, geismai, netektys, kasdienybės nuotrupos ir mitologija nuolat persilieja vieni į kitus. Lietuvos pievose pasirodo begemotai, senelis kalvis nukala vasarą, varnas tampa beveik dieviška būtybe, o estų karvės – dzenbudistėmis. Dainius labai savitai jungia siurrealizmą, humorą, kūniškumą ir gilų poetinį jautrumą. Net fantastiškiausiuose vaizdiniuose atpažįsti artimą pasaulį: savo vaikystę, kraštovaizdį, žmones, ilgesį. Mane ypač patraukė žmogaus noras nusimesti jam primestus vaidmenis, sugrįžti į gamtą ir atrasti laisvesnį santykį su savimi.

Kaip kūrinys augo nuo idėjos iki scenos?

Idėją pradėjome gvildenti prieš porą metų, trise susitikdami Vilniaus kavinėse. Vėliau Dainius ir Andrius ėmėsi ilgo darbo: knyga virto libretu, o libretas – muzikiniu kūriniu. Man be galo įdomu išbandyti save šiame formate. Per gana trumpą laiką, neturėdami scenoje profesionalių aktorių, bandome pačiu choru perteikti libreto vaizdinius, jo siurrealistinį, nuolat tekantį poetinį pasaulį. Choras čia gali tapti ir pasakotoju, ir veikėju, ir gyva, besikeičiančia scenografija. Choristai bendradarbiauja labai gražiai ir stebina puikiu skoniu, nuosekliu darbu ir atsakomybe.

Kūrybinė komanda – daugiausia jūsų artimi žmonės. Kiek tai svarbu?

Labai svarbu. Kūrinyje skamba man brangių aktorių užkadriniai balsai, su ne vienu jų esu dirbęs spektakliuose. Groja artimi muzikantai, tarp jų – net mano žmona, pianistė ir menininkė Julija Vingelė, todėl viskas čia pulsuoja tikrumu, asmenišku santykiu ir intymiu grožiu. Be galo įdomu dirbti su dirigentu Linu Balandžiu, choro meno vadovu Povilu Vanžodžiu, video menininku Tomu Stoniu, dailininke Kotryna Klara Rupainyte ir choreografe Vaiva Paukšte. Kartu ieškome, kaip šiam garsiniam pasauliui suteikti kūną, judesį ir vaizdą.

Kokie darbo momentai buvo sunkesni, kokie teikė daugiausia džiaugsmo?

Kančios visuose projektuose slypi nebent biudžeto lentelėse, grafikų sudaryme, repeticijų ir pasirodymų logistikoje. Kai reikia suderinti daugybės žmonių laiką ir galimybes, o kūrybinius sumanymus sutalpinti į turimus išteklius, tenka gerokai pasukti galvą ir kai kur nusivilti.

Bet pačioje kūryboje kančios niekada nejaučiu. Nesu iš tų, kurie kūryboje mato kančią. Aš joje visada randu tik džiaugsmą, galimybę mokytis iš nuostabių žmonių, išbandyti tai, ko dar nesu daręs. Žinoma, būna nežinomybės ir abejonių, tenka atsisakyti vieno sprendimo ir ieškoti kito, bet dėl galimybės drauge išleisti dar vieną sapną į pasaulį verta įveikti visas tas lenteles ir grafikus.

Kodėl žiūrovams verta ateiti į koncertą?

–  „Vienos vasaros giesmė“ kviečia į itin sodrų, nenuspėjamą ir kartu be galo gyvą pasaulį, kuriame susitinka šiuolaikinė muzika, poezija ir vizualiniai sprendimai. Andriaus Šiurio muzikoje choro ir instrumentų skambesys jungiasi su elektronika, aktorių balsais, kalbos ritmais. Atmosferiškus, rituališkus epizodus keičia žaismingi, ekspresyvūs proveržiai. Dainiaus tekste greta absurdo ir humoro atsiveria labai intymios patirtys. Ši vasara kitokia: ji aprėpia visą žmogaus gyvenimą ir netgi tai, kas galbūt už gyvenimo slenksčio.

Scenoje bandysime chorą paversti gyvu šio pasaulio peizažu. Bendras kvėpavimas, judesys, besikeičiančios žmonių grupės gali priminti upės tėkmę ar paukščių būrį. Teksto projekcijomis ant kūnų ir kostiumų siekiame, kad poezija būtų ne tik girdima, bet ir matoma: žodžiai taptų lyg gyvi padarai, besiblaškantys po sceną. Įdomu stebėti, kaip iš daugybės individualių balsų ir kūnų gimsta bendras sceninis vaizdinys.

Man atrodo, kiekvienas čia gali atpažinti kažką savo, kad ir kokie netikėti būtų vaizdai: prisiminimą, žmogų, prarastą vasarą ar norą bent trumpam ištrūkti iš kasdienybės ir jos vaidmenų. Norėčiau, kad žiūrovai leistųsi nešami muzikos ir poezijos, o šioje kelionėje atrastų save, savo svajas, sapnus, išgyvenimus ir, galbūt, dar neatrakintas, nepažintas savo sielos teritorijas.

Kviečiame

Vienos vasaros giesmė. Oratorija chorui, mišriam ansambliui, įrašytiems aktorių balsams ir elektronikai

lapkričio 5 d. 19 val.
Kretingos kultūros centras

lapkričio 6 d., 19 val.
Utenos kultūros centre

Bilietai: 15 ir 10 Eur, parduodami ticketmarket.lt ČIA

Atlikėjai: Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Povilas Vanžodis); Ugnius Dičiūnas (anglų ragas), Aleksej Asanavičius (valtorna), Džiugas Daugirda (perkusijos), Julija Vingelė (fortepijonas), Marija Pranskutė (smuikas), Deividas Dumčius (violončelė), Gediminas Stepanavičius (kontrabosas). Dirigentas – Linas Balandis.
Kūrybinė komanda: libreto autorius Dainius Gintalas, kompozitorius Andrius Šiurys, režisierius Žilvinas Vingelis, vaizdo projekcijų menininkas Tomas Stonys, choreografė Vaiva Paukštė, scenografė ir kostiumų dailininkė Kotryna Klara Rupainytė, garso režisierius Svajūnas Ilčiukas.
Aktorių balsų įrašai: Paulina Simutytė, Airida Gintautaitė, Eglė Grigaliūnaitė, Aleksas Kazanavičius, Paulius Markevičius, Matas Dirginčius.

Oratorija yra festivalio RESURREXIT dalis.

Projektą iš dalies finansuoja LR Kultūros ministerija ir Šiaulių miesto savivaldybė.
Partneriai: Utenos kultūros centras, Kretingos rajono kultūros centras, Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centras, Šiaulių I-oji muzikos mokykla, Futbolo akademija „Šiauliai“.