Parodos
Ostašenkovo fotografijų parodoje atmintis atidaro duris į praėjusį laiką
Koncertinės įstaigos Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ erdvėse veikia vieno garsiausių šalies fotomenininkų Aleksandro Ostašenkovo paroda „Atminties vieškeliai“. Parodoje – 24 garsių Šiaulių ir Lietuvos kultūros, politikos, aktyvios visuomeninės veiklos ir kt. atstovų, ant kurių laikas uždėjo savo atspaudą – jie visi tapo mūsų istorijos dalimi (1970-2016), portretai. Paroda veiks iki rugpjūčio 17 d. Pabendrauti su parodos autoriumi bus galima birželio 5 d. 17 val. prieš nemokamą choro „Polifonija“ koncertą „Iš atminties į dabartį“.
Ostašenkovo paroda „Atminties vieškeliai“ – tai tik maža dalis fotografijų, kurios sudėtos į fotomenininko 2020 m. išleistą to paties pavadinimo fotografijų albumą. Fotografuoti spaudai A. Ostašenkovas pradėjo 1972 metais, o dabar jo surengtų parodų skaičius seniai perlipo 100.
Kūrybinės sielos žmogus iš savo atminties gelmių ištraukia sutiktus veidus, taip atverdamas savo prisiminimų, primirštų istorijų, jausmų knygą, nukeliančią žiūrovą į praeitį. Pats parodos autorius dalinosi, kad fotografuodamas pasirinko savo žmogaus stebėjimo ir pateikimo būdą – atvirą žvilgsnį į objektyvą. Ne visi jie atsivėrė, bet visi buvo nuoširdūs, pagarbūs savo ir būsimam laikui. Fotografuojant, svarbiausia buvo ne išankstinis santykis, o kontaktas su žmogaus vidumi. Gal todėl, žvelgdami į objektyvą, jie peržengdavo profesijų ir pareigų ribas, ir dabar fotografijose – tiesiog unikalios ir nepakartojamos asmenybės.
Albume „Atminties vieškeliai“ A. Ostašenkovas rašo: „Kiekvienas į savo brandą ateiname asmeniniu keliu. Dažniausiai patyrę skaudžius praradimus, apmąstę pragyventus metus. Skausmingais, jautriais žingsniais keliaujame į atmintį – lyg vieškeliu į vienkiemį – kur jau susirinkę ir laukia mūsų, iškeliavę Anapilin artimieji. Atsivėrusi nebuvimo erdvė žeidžia mus prisiminimais. Vis dažniau atsigręžiame, vertiname, grįžtame į atminties išsaugotas vietas, glaudžiamės prie brangių mums žmonių ir tylos. Kartais liūdesys peržengia sąmonės slenkstį, apsigyvena sieloje, tampa artimiausiu draugu. Staiga supranti – kaip skaudžiai tirpsta laikas, kiek svarbių žodžių nepasakyta artimiems žmonėms“.
A l e k s a n d r a s O S T A Š E N K O V A S
Gimė 1951 m. liepos 7 d. Šiauliuose. 1977 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija), Filologijos fakultetą. Dar mokykloje susidomėjo fotografija, kinu. Pirmoji fotografija spaudoje pasirodė 1972 m. Sukūrė 6 vaidybinius ir 7 dokumentinius kino filmus (1968 – 1976). Respublikiniame neprofesionalaus kino filmų festivalyje Vilniuje (1975) vaidybinis filmas „Lapams krintant“ buvo apdovanotas pagrindiniu prizu, o Baltijos respublikų kino festivalyje Kaune (1976) – žiūrovų simpatijų prizu.
Surengė 115 autorinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, daugiau kaip 170 nacionalinių ir tarptautinių parodų dalyvis, pelnęs per 70 apdovanojimų. Kūryba pristatyta interneto tinklalapiuose, įvairiose knygose, fotografijų albumuose, laikraščiuose, žurnaluose Lietuvoje ir užsienyje. „Minties“ leidykla išleido knygas „Šiauliai. Mažasis vadovas“. (Kartu su S. Bulzgiu, 1985), „Pakruojo rajonas“. (Kartu su G. Šliažu, 1986), „Šiaulių rajonas“. (Kartu su S. Bulzgiu, 1988). Išleido autorinius fotografijų albumus „Kryžių kalnas“ (1993), „Kitas krantas“ (2005), „Šiauliai“ (2006), „Mano miestas“ (2006), „Mirties sodas“ (2008), „Mano Šiauliai “(2011), „Būsenos“ (2016), „Atminties vieškeliai“ (2020), „Kryžių kalnas. Kelias į šviesą“ (2022), „Kelias į atmintį“ 1974 – 2024.
2025 m. sudarė ir išleido brolio dailininko kūrybos albumą-monografiją „Viktoras Ostašenkovas: Buvau. Esu. Būsiu...“ (2013) kelis personalinių parodų katalogus. Nuo 1979 iki 2003 m. dirbo Šiaulių miesto laikraščio redakcijoje fotokorespondentu. („Raudonoji vėliava“. 1979-1988, „Šiaulių naujienos“. 1988-2003). Šiuo metu laisvas menininkas.
Svarbiausi darbai: fotografijų ciklai „Prisiminimai“ (1969–2002); „Kryžių kalnas“ (1973–2011); „Šiaulių dramos teatras. Aktoriai ir spektakliai“ (1976–1989); „Laiko permainos“ (1988–1994), „Kitas krantas“ (1976–2004); „Mano miestas“ (2000–2026); „Mirties sodas“ (2002–2008); „Būsenos“ (1981–2016); „Neįvardyto laiko portretas“ (1968–2024); „Atminties vieškeliai“ (1970–2020); „Kelias į atmintį“ (1974–2024);
Fotografijos saugomos: Lietuvos fotomenininkų sąjungoje (Vilnius), Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Vilnius), Lietuvos dailės muziejuje (Vilnius), Fotografijos muziejuje (Šiauliai), Dramos teatre (Šiauliai), Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (Vilnius), Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) būstinėje Lozanoje (Šveicarija) ir privačiose kolekcijose.
Lietuvos fotomenininkų, Lietuvos žurnalistų, Tarptautinės žurnalistų sąjungų narys, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografas menininkas (AFIAP), 2004, 2008, 2014 m. Šiaulių miesto kultūros ir meno premijos, 2019 m. Neringos savivaldybės mero premijos laureatas. 2005 m. suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas, 2009 m. už surengtas parodas Lietuvoje ir užsienyje, profesinį meistriškumą ir kūrybiškumą, populiarinant Lietuvos fotografijos meno tradicijas, apdovanotas Šiaulių apskrities viršininko Garbės ženklu už nuopelnus Šiaulių apskričiai, 2013 m. už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2018 m. už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui apdovanotas Lietuvos Kultūros ministerijos Garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, 2023 – tarptautinio parodos-konkurso „Gyvos žemės mintys“ nugalėtojas.
