Mažosios Velykos Šiauliuose tapo didinga Velykų oktavos atomazga festivalio „Resurrexit“ UŽDARYMO KONCERTE
Atvelykis, dar kitaip vadinamas Mažosiomis Velykomis, Šiauliuose tapo didinga Velykų oktavos ir sakralinės muzikos festivalio „Resurrexit“ atomazga. Balandžio 12 d. Švč. Mergelės Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje suskambo Kauno valstybinio choro (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas) ir Kauno simfoninio orkestro (vyr. dirigentas Constantine‘as Orbelianas, JAV) atliekama Felixo Mendelssohno Bartholdy (1809–1847) simfonija-kantata B-dur „Šlovinimo giesmė“ („Lobgesang“) . Stipraus, galingą orkestro ir choro skambesį stelbiančio balso reikalaujančias solo partijas atliko Raminta Vaicekauskaitė (sopranas), Gabrielė Kuzmickaitė (mecosopranas) ir Egidijus Bavikinas (tenoras), dirigavo Robertas Šervenikas.
Norint suvokti šio didingo kūrinio esmę, svarbu žinoti, jog Felixas Mendelssohnas buvo religingas, nuoširdžiai tikėjęs ir krikščioniškąja doktrina sekęs kompozitorius. Gimęs Hamburge žymioje žydų šeimoje, jis visą savo gyvenimą (tiesa, neilgą, tik 38 metus), gyveno ir kūrė Vokietijoje (mirė Leipcige). Jo senelis, Mozė Mendelis (suvokietinęs pavardę ir tapęs Mendelssohnu) buvo garsus žydų filosofas, tėvas Abraomas Mendelssohnas – turtingas bankininkas, iniciavęs visų savo šeimos narių krikštą liuteronų bažnyčioje. Būtent antroji Felixo Mendelssohno pavardė „Bartholdy“ reiškia krikščioniškąją šeimos šaką. Dabar žydų kilmės krikščionybę išpažįstantį kompozitorių laikytume mesijiniu žydu, tačiau tuomet, kai jis gyveno, nemažai patyrė sunkumų dėl tokio pasirinkimo.
Artėjant 1840 metų Leipcigo festivaliui, Mendelssohnas gavo stambų užsakymą sukurti muziką Johanneso Gutenbergo (~1399–1468) spaudos radimosi 400-ųjų metinių paminėjimui. Mendelssohnas buvo ir vienas savikritiškiausių kompozitorių, neskelbdavo savo kūrinių, kol jais nebūdavo visiškai patenkintas, o šiai progai jis buvo sukūręs net du opusus. Pirmasis, labai ilgu pavadinimu, kurio trumpoji versija yra „Festgesang zum Gutenbergfest“ vyrų chorui, dviem pučiamųjų ansambliams ir timpanams, buvo atliktas birželio 24 dieną pagrindinėje Leipcigo miesto aikštėje. Beje, viena šio kūrinio temų yra tapusi kalėdinės giesmės „Klausykit, angelai gieda“ melodija.
„Šlovinimo giesmės“ premjera nuskambėjo antrąją festivalio dieną istorinėje Leipcigo Šv. Tomo bažnyčioje, kurioje Johannas Sebastianas Bachas ilgą laiką (1723–1750) dirbo kantoriumi, vadovavo miesto muzikiniam gyvenimui, čia jis komponavo daugiausia bažnytinę muziką ir kiekvienam sekmadieniui sukurdavo vis naują kantatą. „Šlovinimo giesmę“ Mendelssohnas taip pat suvokė kaip religinį, ne pasaulietinį kūrinį, kuriame apjungė koncertinę ir bažnytinę muziką, todėl neatsitiktinai atskiros scenos iš šio monumentalaus veikalo, tame tarpe ir duetas „Ich harrete des Herrn“ („Laukiau Viešpaties“, I-II sopranams ir chorui) tapo savarankiškais bažnytinių chorų atliekamais kūriniais. „Šlovinimo giesmė“ taip pat patyrė ne vieną perdirbimą dar ir po premjeros, ir tik po kompozitoriaus mirties jo paties vadinta simfonija-kantata, tapo dar ir Antrąja simfonija, op. 52.
Šiuo didingu Mendelssohno kūriniu 1840 m. Leipcige buvo pašlovintas pirmosios spausdinimo mašinos ir ja spausdintos knygos išradėjas Gutenbergas bei žymiausias jo leidinys, neišpasakyto puošnumo poligrafijos meno šedevras – lotyniškoji Biblija. Šis monumentalus dviejų nepertraukiamai skambančių dalių kūrinys, turtingas spalvingų charakterių vokaliniais numeriais, yra pagrįstas daugiausia psalmių tekstais, bylojančiais apie šviesos ilgesį, jos siekį ir žmogaus troškimą vaduotis iš tamsos. Gutenbergas yra dažnai vaizduojamas laikantis pergamentą su užrašu „Tebūna šviesa“ ir simbolizuoja mokslo šviesą, o simfonijoje-kantatoje viltį, tikėjimą ir šviesos – Dievo ilgesį iliustruoja čia skambantys Šventojo Rašto tekstai.
Pirmoji instrumentinė simfonijos-kantatos dalis prilygsta didžiulei uvertiūrai, apimančiai daugiau nei trečdalį kūrinio. Joje trombonais nuskambėjusią džiaugsmingą pagrindinę temą, skirtingose instrumentų grupėse ir solo epizoduose meistriškai plėtojo Kauno simfoninis orkestras, teminiu ir harmoniniu pagrindu paruošdamas dirvą chorui ir solistams. Ilgai lauktas choras suskamba pakiliausia 150 psalmės eilute: „Visi, kas gyvas, tešlovina VIEŠPATĮ!“ (Alles, was Odem hat, lobe den Herrn). Pagrindinę temą meniškai įtaigiai vystęs Kauno valstybinis choras, dažnuose fugato epizoduose demonstravo aukščiausią polifoninį meistriškumą. Į choro skambesį įsiliejęs skaidrus Ramintos Vaicekauskaitės sopranas dar labiau paryškino ir tęsė džiaugsmingą nuotaiką. Po pasakojamo pobūdžio tenoro rečitatyvo ir lyrinės arijos, pritariant orkestrui „Skelbkite tai, Viešpaties atpirktieji“ (Saget es, die ihr erlöst seid durch den Herrn) bei po jo sekančio choro intarpo tuo pačiu tekstu, suskambo darnus Gabrielės Kuzmickaitės ir Ramintos Vaicekauskaitės duetas „Laukiau Viešpaties“ (Ich harrete des Herrn). Lyg tamsius debesis, vis sugrįžtančias žmogiškąsias abejones įtaigiai įkūnijo tenoras Egidijus Bavikinas. Dramatiškai nuskambėjus jo klausimui iš pranašo Izaijo knygos „...ar greit praeis naktis?“, sopranas ir choras išsklaido abejones ir, remdamasis šv. Pauliaus Laiško romiečiams tekstu, džiaugsmingai paskelbia, kad naktis iš tiesų jau praėjo (Die Nacht ist vergangen!) Dar kitame epizode skambant choralui a capella „Dėkokime Viešpačiui“ (Nun danket alle Gott), pamažu įsijungiant orkestrui, padėkos jausmą stiprino tenoro ir soprano duetas žodžiais „Todėl Jam giedu savo giesmę“ (Drum sing’ ich mit meinem Liede). Tirštėjant pabaigos choro faktūrai bei artėjant šviesos pergalės nuojautai, finale vėl pasigirdus fanfarinei trombonų temai bei ją pakartojus vyrų balsams unisonu, įsijungęs orkestras ir choras triumfuojančiai skelbė šviesos pergalę šiuo Velykiniu laiku įprasminančią didįjį perėjimą iš tamsos į šviesą, iš mirties į prisikėlimą, iš nuodėmės į išganymą.
Sausakimšoje bažnyčioje susirinkusių klausytojų širdyse šis kūrinys rezonavo ir dėkingumu festivalio „Resurrexit“ organizatoriams, rengėjams, dalyviams ir mecenatams. Padėka iki šiol įvairiuose atsiliepimuose skamba pagrindiniam festivalio organizatoriui Koncertinei įstaigai Šiaulių valstybiniam kameriniam chorui „Polifonija“; festivalio rėmėjams: Šiaulių miesto savivaldybei, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai ir UAB Verslavitai; gausiam ratui informacinių rėmėjų (LRT Klasika, Muzikos antena, Bernardinai.lt, Etaplius, Šiaulių kraštas ir Miesto naujienos); ištikimiems festivalio partneriams, atvėrusiems erdves koncertams – Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedrai, Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo parapijai, Šiaulių Šv, Jurgio bažnyčiai, Palendrių Šv. Benediktino vienuolynui, Truskavos Šventosios Dvasios parapijai; už sklandų festivalio procesą – Medijos agentūrai MES360, Vilniaus universiteto Šiaulių akademijai ir Šiaulių miesto savivaldybės švietimo kompetencijų centrui bei Gėlių salonui „Plukės gėlės“, puošusiam festivalio erdves nuostabiomis gėlių kompozicijomis.
Eglė Šeduikytė Korienė
2026-04-13