Ne atkurti, o išgirsti naujai: Valančiaus kantičkos prabyla dabarties balsais

Kas lieka iš giesmės, kai išsaugomas jos tekstas, tačiau skambesys ima tolti iš gyvosios atminties? Ar kelių šimtmečių religinio ir kultūrinio paveldo tekstai gali tapti ne rekonstrukcijos objektu, o naujos muzikos pradžia? Žemaičių vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus metams skirtame Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ projekte į šiuos klausimus atsako trys jaunosios kartos lietuvių kompozitoriai: Deividas Edas Kukta, Lukas Butkus ir Dovydas Baltrimavičius. Pagal Valančiaus redaguoto kantičkų giesmyno tekstus jie sukūrė devynis naujus kūrinius mišriam chorui.

2026-aisiais minimos 225-osios Motiejaus Kazimiero Valančiaus gimimo metinės. Kalbant apie Valančių dažniausiai prisimenamas vyskupas, švietėjas, rašytojas, blaivybės sąjūdžio organizatorius, lietuviško žodžio ir tautinės savimonės puoselėtojas. Tačiau jo kultūrinio veikimo lauke svarbi vieta tenka ir giesmei – gyvai, žmonių kasdienybėje skambėjusiai religinės kultūros formai.

Valančius nebuvo kantičkų tradicijos pradininkas. Jis perėmė ankstesnius giesmynus, juos redagavo, papildė ir XIX amžiaus viduryje iš naujo išleido. Kantičkos ilgainiui tapo gerokai daugiau nei knyga: jų tekstai gyvavo žmonių balsuose, šeimose ir bendruomenėse, bažnyčiose, budėjimuose, laidotuvėse, religinėse šventėse. Tai kultūra, kurios egzistavimo vieta buvo ne vien spausdintas puslapis, bet ir gyvas žmogaus balsas.

Būtent čia prasideda „Polifonijos“ projekto intriga. Užuot mėginus restauruoti vieną tariamai autentišką praeities skambesį, trys kompozitoriai buvo pakviesti į kantičkas pažvelgti iš šiandienos perspektyvos. Kiekvienas savarankiškai pasirinko po tris giesmių tekstus ir sukūrė jiems naują muziką. Taip istorinis šaltinis tapo atspirties tašku trims skirtingoms kompozicinėms kalboms ir devyniems naujiems lietuvių chorinės muzikos kūriniams.

Kai lieka tekstas, muziką tenka atrasti iš naujo

Kompozitorių santykis su kantičkomis iki projekto buvo nevienodas. Vieniems jos buvo beveik nepažįstamas kultūros istorijos terminas, kiti buvo girdėję atskirų atlikimų, tačiau nė vienam tai nebuvo gerai pažįstama kūrybinė teritorija.

„Iki šio projekto su kantičkomis nebuvau susidūręs. Pradėjęs gilintis pirmiausia susidūriau su gana įdomia problema – pavyko rasti Motiejaus Valančiaus kantičkų tekstus ir senuosius jų leidinius, tačiau nepavyko aptikti užrašytų melodijų ar įrašų, iš kurių būtų galima suprasti, kaip jos iš tikrųjų galėjo skambėti anuomet. Tai man ir buvo vienas didžiausių atradimų – turime išlikusį tekstinį palikimą, tačiau jo muzikinė pusė šiandien yra daug sunkiau apčiuopiama. Todėl prie šios medžiagos teko prieiti ne kaip prie jau egzistuojančio kūrinio aranžuotės, bet kaip prie teksto, kuriam muzikinį gyvenimą reikia kurti iš naujo”, – pasakoja D. E. Kukta.

Butkui netikėčiausias atradimas buvo pats kantičkų žodis – jo vaizdingumas, archajiškas žodynas, paprastas ir sykiu labai žmogiškas pasakojimo būdas.

„Iki šio projekto žinojau apie kantičkas tik iš paminėjimo muzikos istorijos vadovėlyje, vėliau iš GŠ Ansamblio veiklos ir išleistų albumų, bet niekada nebuvau įsigilinęs. Dėl to, neturėdamas išankstinių nuostatų, likau maloniai nustebintas jų poetiniu vaizdingumu, itin gražiu iš vartojimo išnykusių žodžių žodynu ir nuoširdžiu, kartais net naiviu, bet geriausia to žodžio prasme – atsidavimu papasakoti mums žinomas religines istorijas suprantamai ir paprastai“, – mintimis dalinasi L. Butkus.

Baltrimavičiui gilesnė pažintis su giesmynu atvėrė ne tik muzikinį, bet ir platesnį kultūrinį sluoksnį.

“Žinojau apie šį reiškinį, buvau girdėjęs pavienių atlikimų, tačiau niekada nebuvau giliau domėjęsis kilme, šaknimis ir tematikos įvairove. Dirbant prie šio projekto atsivėrė gerokai platesnis jų pasaulis – ne tik muzikinis, bet ir kultūrinis bei istorinis. Įdomiausia buvo pamatyti, kiek skirtingų tradicijų, tekstų ir simbolių jose susipina”, – dalinasi jis.

Devyni tekstai – trys santykiai su praeitimi

Kiekvienas kompozitorius iš didžiulio kantičkų tekstyno pasirinko po tris skirtingus tekstus.

Butkaus kūrinių triptiką sudaro „Kalbu aš liūdnas žmogus“, „Linksminkis, Dangau“ – Giesmė šv. Antanui Paduviečiui ir „O Neišmintis Žmogaus“. D. Baltrimavičius pasirinko „Sveika, žvaigžde ankstyboji“, „Ak, ką darysim“ ir „Laimingas žmogus“. D. E. Kuktos kūrinių cikle skamba „Amžinybė“, „Kaip sniegas krinta sielos“ ir „Šventas Dieve“.

Jau patys pavadinimai atskleidžia platų emocinį ir prasminį diapazoną – nuo šlovinimo ir džiaugsmo iki žmogaus laikinumo, nerimo, mirties ir amžinybės apmąstymų.

Butkus sako, kad šiame projekte praeitis netikėtai priartėjo ne stilistiškai, o emociškai: “Man nėra svetima kūryboje atsigręžti į istoriją, praeities muziką ir kultūros palikimą. Bet šįkart jaučiausi pirmą kartą taip priartėjęs prie praeities emociškai, nes ji pasirodė tokia pažįstama, universali ir aktuali šiuolaikiniame pasaulyje besivėtančio žmogaus būsenai. Skaitydamas supranti, kad, keičiantis laikmečiui, išlieka toks pat žmogiškumas ir jį lydintys džiaugsmai bei nuogąstavimai”.

Toks santykis su paveldu iš esmės keičia ir klausimą, ką reiškia jį „saugoti“.

E. Kukta kultūros paveldo aktualizavimo procesą vadina dialogu: „Man tai pirmiausia yra galimybė užmegzti dialogą tarp praeities ir dabarties. Nenoriu į paveldą žiūrėti, kaip į kažką, ką reikia tik saugoti muziejaus vitrinoje. Daug įdomiau ieškoti, kaip ši medžiaga gali kalbėti šiandien, neprarasdama tapatybės. Kartu tai yra labai įdomus kūrybinis iššūkis – atsispirti nuo istorinio teksto ir jo konteksto, tačiau muzikinę kalbą kurti taip, kad ji būtų gyva ir suprantama šiandienos klausytojui.”

Baltrimavičiaus žvilgsnis dar labiau išplečia kontekstą: „Ieškojau skirtingų formų, kaip šiandien įprasminti tekstus, jų prasmes ir skambesį, taip pat sąsajų su lotyniškais bibliniais tekstais, psalmėmis bei platesne krikščioniškąja tradicija. Buvo įdomu pažvelgti į kantičkas ir antropologiškai, – stebėti, kaip universalūs religiniai motyvai buvo adaptuojami mūsų kultūroje, kaip jie keitėsi ir kokiais pavidalais gyvavo žmonių kasdienybėje”.

Todėl „Polifonijos“ projektas peržengia jubiliejinio minėjimo ribas. Valančiaus metai tampa impulsu ne tik dar kartą prisiminti istorinę asmenybę, bet ir pagaminti tai, ko iki šiol nebuvo.

Vaizdas, kuris neturi varžytis su muzika

Koncertuose dar vieną interpretacijos sluoksnį kuria režisierius ir videomenininkas Kristijonas Dirsė. Jo specialiai projektui sukurtos projekcijos įsilieja į bažnyčių architektūrą ir muziką lydės ne kaip tiesioginė tekstų iliustracija, bet kaip savarankiška, lėtai kintanti vizualinė aplinka.

Dirsės pirmasis ryšys su kantičkomis buvo ne teorinis. Jas jis yra pats giedojęs.

“Kažkada su „Aidijos" ir čiurlioniukų choru esu giedojęs kantičkas, jos man asocijavosi su archajišku Lietuvos kaimu, paprastumu, tad pradėjau ieškoti vaizdinių, atliepiančių šį matymą. Kai gavau partitūras ir išgirdau, kaip mūsų šiuolaikiniai kompozitoriai jas interpretuoja, išryškėjo meditatyvumo aspektas. Kantičkos tarsi užliūliuoja, panardina į tam tikrą ritualinę būseną. Tai ir stengiausi perteikti vaizdais”, – pasakoja jis.

Projekto vizualinė dramaturgija gimė iš gamtos stebėjimo, Valančiaus tekstų, partitūrų skaitymo ir pačios sakralios erdvės. K. Dirsė pasirinko ne intensyvų šiuolaikinio ekrano ritmą, o priešingą strategiją – sulėtėjimą.

„Pasaulyje mus nuolat lydi didžiulis ir dažnai varginantis vizualinės informacijos srautas. Šiam projektui sąmoningai pasirinkau kurti lėtos tėkmės, tarsi hipnotizuojančias, kaip ir pati muzika, projekcijas. Naudojau lietuviškus peizažus, tokius kaip anksti ryte virš ežero kylantis rūkas ar senos trobos lange atsispindinti liepsna, derindamas juos su lėtai animuotais senovinių lietuviškų metalinių kryžių siluetais. Svarbiausia man buvo, kad projekcijos neužgožtų muzikos, subtiliai integruotųsi į bažnyčios erdvės ir architektūros kontekstą; kad lėtas jų ritmas ir archajiški motyvai padėtų giliau pasinerti į meditatyvią kantičkų būseną bei patirti sintezę tarp senosios tradicijos ir šiuolaikinio skambesio”, – priduria K. Dirsė.

Ne tik koncertas, bet ir kontekstas

Dar vienas projekto dėmuo – edukacinis. Koncertuose apie kantičkas, jų istoriją ir vietą Lietuvos religinėje bei giedojimo kultūroje, pasakos kun. prof. dr. Saulius Stumbra. Tai leis klausytojui naująsias kompozicijas išgirsti, suvokiant šaltinį, iš kurio jos atsirado.

Toks formatas ypač prasmingas, kalbant apie kultūros reiškinį, kuris nemažai šiuolaikinių klausytojų pirmiausia pasiekia kaip nepažįstamas žodis.

Vis dėlto galutinis projekto tikslas nėra pateikti vieną teisingą kantičkų interpretaciją. Atrodo, kad svarbiau palikti klausytojui klausimą – kas iš šio senojo tekstyno atpažįstama šiandien ir kodėl.

Baigiant mūsų pokalbį su kūrėjais, paklausėme jų dar vieno klausimo, ko jie linki klausytojams.

Kukta: „Norėčiau, kad klausytojas iš koncerto išsineštų pojūtį, jog net ir labai senas tekstas gali atgyti visiškai naujame muzikiniame kontekste. Galbūt tai paskatins susimąstyti, kiek daug mūsų kultūros istorijoje dar yra medžiagos, kurios skambesio šiandien jau nebežinome, tačiau kuri vis tiek gali tapti gyvos šiuolaikinės kūrybos dalimi“.

Baltrimavičius: „Norėčiau, kad klausytojas pajustų, jog kantičkos nėra vien uždaras istorinis reiškinys. Kultūrinio mąstymo požiūriu, vis dar labai platus laukas – galima klausti, kaip tam tikri simboliai, vaizdiniai ir tekstai persikelia iš vienos tradicijos į kitą ir kaip įsitvirtina mūsų kultūroje. Kartu kantičkos daug pasakoja ir apie lietuvišką būtį – žmogaus santykį su tikėjimu, kasdienybe, bendruomene, gyvenimu ir mirtimi. Norėčiau, kad po koncerto liktų smalsumas į šį paveldą pažvelgti ne kaip į praeities reliktą, o kaip į vis dar kalbančią kultūros dalį”.

O L. Butkus visą šį santykį sutalpina į gerokai trumpesnę, bet galbūt tiksliausiai koncertinės patirties esmę nusakančią mintį: „Tikriausiai jausmą, rezonuojantį jausmą; kad klausytojui būtų priminta kažkas, kas jau tūno nežiniomis jame”.

Galbūt būtent čia ir slypi prasmingiausias būdas minėti Valančių šiandien. Ne vien kartojant tai, kas apie jį jau žinoma ir nemėginant praeities užkonservuoti tariamai nekintamu pavidalu. Kultūros tradicija išlieka gyva tuomet, kai tampa medžiaga naujam santykiui, naujam klausymuisi ir naujai kūrybai.

Koncertų ciklas KANTIČKOS VALANČIAUS

Spalio 2 d. 19 val. – Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia. Naujos koncertinės programos premjera po vakaro šv. Mišių.

Spalio 9 d. – Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės bažnyčia. Koncertas iš karto po 18 val. vakaro šv. Mišių.

Lapkričio 20 d. 19 val. – Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia.

Atlieka Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, dirigentas Povilas Vanžodis
Kompozitoriai: Deividas Edas Kukta, Lukas Butkus, Dovydas Baltrimavičius.
Vizualizacijų autorius – Kristijonas Dirsė.
Apie kantičkas pasakoja kun. prof. dr. Saulius Stumbra.

Projektą finansuoja LR Kultūros ministerija