Saulėtas nuotaikas Saulės mieste rezonavo ansamblis „SUPERSONUS“!

Balandžio 7 d. sakraliosios muzikos festivalio „Resurrexit“ klausytojams Šiauliuose teko puiki proga išgirsti tarptautinį ansamblį „Supersonus – European Resonance Ensemble“, vienijantį skirtingų šalių atlikėjus, pradėjusį formuotis 2012 metais. Jo nariais tapo muzikai, ieškoję skambesio, jungiančio archajiškus etninius muzikos stilius su baroku ir ankstyvąja muzika. Atlikdami europiečių kūrinius, savo interpretacijose jie rezonuoja įvairių kultūrų, stilių ir sferų muziką. Laisvomis improvizacijomis, įvairių tautų šokių ir dainų ritmais šiame koncerte jie keliavo tarp Renesanso ir ankstyvojo Baroko meistrų, nuklysdami net į XI-ą šimtmetį ir priartėdami prie šių dienų kūrybos. Apsukę ratą, nenutrūkstant garsui tarp kūrinių ir nepalikus galimybių aplodismentams, koncerto pabaigoje jie grįžo į auksinį aukštojo Baroko skambesį. Šioje kelionėje per epochas girdėjome Girolamo Frescobaldi (1583–1643) nuostabiąją „Toccata per le Levatione“, Heinricho Ignazo Franzo Biberio (1644–1704), Jeano-Philippe‘o Rameau (1683–1764) ir kitų senųjų meistrų kūrinius, retus vokiečių kompozitorės, benediktinės poetės ir šventosios Hildegardos von Bingen (1098–1179), Béla Bartóko (1881–1945) ir kitų jo amžininkų opusus.

Publikai šiame koncerte teko reta proga išgirsti egzotiškus muzikos instrumentus ir unikalią balso valdymo techniką. Nuostabiai valdantis nikelharpą italas Marco Ambrosini demostravo aukščiausią virtuoziškumą šiuo senu instrumentu. Nikelharpa yra tradicinis švedų styginis, maždaug alto dydžio instrumentas su griežiamosiomis stygomis ir klavišais. Griežiant stryku, jis laikomas ant kelių ar glaudžiamas prie krūtinės. Savo skambesiu ir forma jis būtų artimiausias klavišinei violai d‘amore. Kitas retas svečias mūsų salėse – meistriškose estės Annos Liisos Eller rankose prabilusi chromatinė kanelė. Tai tipiškos estų koncertinės kanklės, artimos mūsų lietuviškosioms, latvių kuoklėms ar suomių kantelėms. Annos Liisos kalbinamos kanelės skambėjo nuo liaudiškai keltiškų iki volenvaideriškų (šveicarų arfininkas Andreas Vollenweideris, g. 1953) atmosferinių atspalvių. Profesionalumu ir precizija spinduliuojanti klavesinininkė Eva-Maria Rushe iš Vokietijos žavėjo meistriškomis įvairių stilių improvizacijomis nuo ankstyvojo baroko, džiazo iki naujųjų laikų harmonijų skambesio šiuo, rodos, vien senovinei muzikai skirtu atlikti instrumentu. Daugeliui klausytojų teko pirmąsyk išgirsti obertonine (virštonine) balso technika žaidžiančią atlikėją Anną-Maria Hefele iš Austrijos. Jos metalo atspalvį įgijęs bežodis balsas skambėjo lyg tereminas (elektroninis muzikos instrumentas, valdomas gestais). Subtiliai ansamblio pulsą laikantis italas Francesco Savoretti, keisdamas vieną po kito perkusinius instrumentus, kerėjo ekspresyviomis solo improvizacijomis.

Anot pačių atlikėjų, naudodami unikalų skirtingų stilių, instrumentų ir muzikinių išraiškų derinį, klausytoją jie panardina į itin turtingą bendrą skambesį, kviečiantį į vaizduotės kelionę: čia atsiveria dangiškos platybės vizijos, šokio ekstazė ir stoiška ramybė, taip pat žaismingo, vaikiško džiaugsmo scenos ar tamsus, epinis šešėlių teatras. Jie kviečia išvysti baroko malonumų sodus, skirtus pasivaikščiojimui, taip pat atšiaurias kalnų viršūnes, nuo kurių stebimas pasaulis jo prigimtiniame grožyje.

Eglė Šeduikytė Korienė
2026 m. balandžio 8 d.

Dariaus Ančerevičiaus nuotraukos