SKAMBANČIŲ ŠIAULIŲ BAŽNYČIŲ skliautai Atvelykio šeštadienį aidėjo chorinės muzikos garsais

Nuostabi festivalio „Resurrexit“ tradicija, kurią tenka stebėti, klausytis ir neatsistebėti jau penkeri metai – tai „Skambančios Šiaulių bažnyčios“. Šį Atvelykio šeštadienį visų pagrindinių Šiaulių šventovių erdvės ir festivalio dalyvių širdys užsipildė chorine muzika. Šiais metais į Šiaulius atvyko puikiausi chorinės muzikos kolektyvai iš įvairių Lietuvos kraštų.

Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčioje lyg iš giedro dangaus (toks jis ir buvo visą šią festivalio savaitę) sugriaudėjo meno vadovo ir dirigento Gusto Kuskevičiaus vadovaujamo Kauno kultūros centro vyrų choro „Perkūnas“ ir solisto Povilo Strikaičio (baritonas) koncertas, kuriame buvo atliekama įvairių lietuvių kompozitorių bei W. A. Mozarto ir H. Nybergo muzika.

Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje susirinkusių klausytojų širdis melodingomis lietuvių autorių bei S. Pauluso ir P. Uusbergo kompozicijomis, „žvejojo“ Klaipėdos miesto kultūros centro Žvejų rūmų mišrus choras „Cantare“ (meno vadovas ir dirigentas Ramūnas Baršauskas) ir  baritonas Povilas Strikaitis. Abu šiuos koncertus lydėjo puiki koncertmeisterė Goda Palskytė-Mineikienė.

O pagrindine festivalio sakraline erdve tapusioje Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje, kelių iš tamsos į šviesą ieškojo meno vadovo Vytauto Miškinio diriguojamas Berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ ir Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Povilas Vanžodis), čia atlikę monumentalią programą – britų kompozitoriaus Edwardo Williamo Elgaro (1857–1934) kantatą „Juodasis riteris“ (The Black Knight) pagal vokiečių poeto, filologo ir literatūros istoriko Johanno Ludwigo Uhlando (1787–1862), aktyviai dalyvavusio ir to meto politiniame gyvenime, poemą tuo pačiu pavadinimu „Der Schwarze Ritter“).

Buvo ne tik gera klausytis šventovės erdvę užliejusio harmoningo, masyvaus ir sykiu subtilaus chorinio skambesio, bet ir stebėti, kaip Maestro Vytauto Miškinio gestams, tarsi burtininko mostams, paklūsta šios didelės, suvienytų dviejų chorų apimties, kolektyvas. Jo vadovaujamo „Ažuoliuko“ berniukų ir jaunuolių bei Povilo Vanžodžio parengti mišraus kamerinio choro „Polifonija“ dainininkų balsai liejosi į darnią visumą. Nelengva užduotis šiame koncerte teko vargonininkui Rimvydui Mitkui – vargonais kantatoje iliustruoti simfoninį orkestrą. Na, vargonai savo registrų apimtimi yra arčiausiai orkestro, tad ir vargonininkas puikiai tvarkėsi su šiuo uždaviniu. Tačiau, originalų šio Elgaro kūrinio atlikimą su simfoniniu orkestru galėsime visai netrukus, balandžio 26 d. išgirsti „Muzikiniame dialoge: tarp šviesos ir tamsos“ Vilniaus LVSO koncertų salėje.

Ši kantata pasižymi glaudžiu choriniu ir orkestriniu skambesiu ir yra artima simfonijai, kompozitoriaus įvilkta į keturių kontrastuojančių nuotaikų, tačiau vientisos siužetinės linijos programinių dalių struktūrą. Galime pastebėti, jog tik pirmoje „Riterių turnyro“ dalyje vyrauja džiugi nuotaika. Antrojoje – po tylios orkestro įžangos, vis garsėjant skambesiui, pasigirsta Juodojo riterio tema, o orkestrinėje faktūroje vis dažniau skambantys sumažinti septakordai pranašauja tragiškus įvykius. Trečiosios – „Šokio“ scenos pradžioje, chorui „pasakojant“ apie karaliaus puotą, pirmosios temos lengvos ir grakščios, tačiau vėl pasigirdusi niūri riterio tema, grąžina mums blogas nuojautas, o vėl suskambęs sumažintas septakordas simbolizuoja tolesnes blogio apraiškas. Audringai prasidėjusi finalinė „Puotos“ dalis sustingsta tyliuose orkestro tonuose, bylojančiuose karaliaus įpėdinių mirtį. Prasiveržęs valdovo prašymas, išreikštas dramatišku choro šūksniu, sulaukia neigiamo riterio atsakymo, skambant chorui a cappella. Įsiviešpatavusią tamsą  iliustruoja grįžusi Juodojo riterio tema ir siautulingos jos variacijos, po kurių šviesa ir bet kokia viltis užgęsta vis tylančio orkestro skambėjime.

Šios kantatos programinis turinys kontrastuoja šviesiai ir džiaugsmingai Velykų nuotaikai. Ne tokios jau ilgos, Uhlando 10-ties posmų poemos turinys talpina savyje dramatišką siužetą. Tragiška istorija prasideda viduramžiškais riterių laikais Sekminių dieną, karaliaus tradiciškai surengtame riterių turnyre, kuriame laimėjus jo sūnui, netikėtai pasirodo paslaptingas Juodasis riteris ir meta iššūkį karalaičiui. Aptemus dangui ir drebant žemei, riteris nugali karaliaus sūnų, o karaliaus paprašo jo dukros rankos. Šokant riteriui su karalaite, dar vienas nelemtingas ženklas – nuvysta gėlės jos plaukuose. Blogis plečiasi toliau, kai riteris, pasiūlęs išgerti vyno, nunuodija abu karaliaus vaikus. Neviltis ir tamsus paslapties šydas tankėja, kai karaliui maldaujant ir jį nužudyti, riteris palieka kentėti jį gyvą.

Kokia viso to prasmė. Kai nepaliekama net mažiausios vilties. Vien tamsa. Gal tai žmogiška tamsa, kai užsidarome savyje, nepalikdami nė mažiausios ertmės dieviškajai šviesai. Gal šioje poemoje parodyta vien žemiškoji žmogaus prigimtis, kuri be dieviškosios šviesos ir pasitikėjimo, tampa aistrų, užgaidų, ambicijų, ribotų jausmų ir išgyvenimų liūnu, gramzdinančiu mus savyje. O gal tai panašu į būseną, kai jaučiamės palikti, vieniši ir apleisti, beginkliai ir bejėgiai. Net dieviškosios prigimties Žmogui – Kristui buvo leista tai patirti... dėl mūsų, kad nesijaustume vieni tokią akimirką. 

Vien klausimai ir jokių atsakymų. Nėra jokios fabulos ir jokio pateisinimo šiam blogiui. Kaip ir nėra pateisinimo blogio apraiškoms dabartiniame pasaulyje. Ten, kur vyksta karas, visur, kur nukenčiama nuo smurto, kur fiziškai ar politiškai „stipresnis“ naudoja savo galią, gniuždo ir žudo negalintį apsiginti. Ten, kur pamirštas Meilės įstatymas, paliktas mums kaip didžiausia dovana Naujuoju testamentu ir iš jo kylantis žmogiškumas – meilė vienas kitam, pasauliui, gamtai, meilė „mažiausiam“...

Tad turėkime Viltį ir prikelkime ją net tamsiausią naktį, tikėdami, jog ne viską galime suvokti savo žmogiškuoju protu, virš kurio visuomet yra Dieviškasis dangus.

Eglė Šeduikytė Korienė
Nuotraukų autorius Darius Ančerevičius