Talentingasis smuiko ir fortepijono duetas: nuo kino galvoje iki argentinietiško tango ir svaigaus rozmarino aromato

Balandžio 8-ąją, Šiaulių Polifonijos koncertų salėje nuskambėjo įspūdingas dviejų jaunų talentingų atlikėjų, daugybės tarptautinių ir nacionalinių konkursų laureatų, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinio ir absolventės – smuikininko Roko Diržio ir pianistės Elzės Fedorcovaitės koncertas, labai taikliai pavadintas – VIRTUOZAS RESURREXIT.

 Rokas šiuo metu yra Mstislavo Rostropovičiaus fondo stipendininkas, profesorės dr. Rūtos Lipinaitytės 11 kl. mokinys. Elzė Fedorcovaitė įgijusi Škotijos karališkoje konservatorijoje bakalauro laipsnį (profesoriai Fali Pavri ir Petras Geniušas), šiuo metu studijuoja Diuseldorfo Roberto Schumanno aukštojoje muzikos mokykloje prof. Paolo Giacometti klasėje ir aktyviai koncertuoja įvairiose šalyse. Pirmoji jos fortepijono profesorė Aleksandra Žvirblytė.

Nors su jaunaisiais atlikėjais Vilniuje vaikštome tais pačiais keliais, pirmąkart juos susitikti, gyvai išgirsti ir pabendrauti teko čia – Šiauliuose. Pasirodymą pradėję Ludwigo van Beethoveno (1770–1827) Sonatos fortepijonui ir smuikui Op. 30 (Nr. 6) A-dur I. Allegro dalimi, jie demonstravo duetinę darną, garso gylį ir muzikinę brandą. Pasak atlikėjų – tai tik antras jų bendras koncertas, todėl dar labiau stebino jų muzikinis ryšys, ansambliškumas, įsiklausymas į vienas kitą, tarsi jau daug metų būtų groję drauge.

Po Beethoveno duetas trumpam išsiskyrė ir Rokas Diržys, tarsi pateikdamas savo aukšto meistriškumo vizitinę kortelę, prisistatė dviem virtuoziniais soliniais kūriniais. Jis atliko žinomo kino ir medijų kūrėjo, britų kompozitoriaus Richardo Blackfordo (1954*) pjesę „Kopfkino“ smuikui solo.  Kopfkino (vok. Kopf – galva) sąvoka lietuviškai atitiktų kiną galvoje. Tai yra – kai žmogus savo vaizduotėje detaliai, tarsi filmo juostoje kuria ir mato vaizdus, situacijas ar panyra į prisiminimus. Šis Blackfordo kopfkino siužetas yra apie niekam nežinomą smuiko mokytoją, kuris svajoja tapti garsiu ir įsivaizduoja, jog pas jį nori mokytis talentingas jaunuolis, kuris laimi vieną po kito konkursus ir taip išgarsina jį – mokytoją. Rokas vaizdžiai smuiko garsais piešė pradžioje liūdno, savimi nepasitikinčio mokytojo, ir jo galvoje plėtojantis sėkmės istorijai – virtuozu tampančio mokinio portretus. Po šio kūrinio suskambo prancūzų kompozitoriaus Henri Marteau (1874–1934) Kapričas (Nr. 14) „Spinnrad“ (Verpimo ratelis). Šią virtuozinę pjesę Rokas atliko subtiliu, surdina prislopintu garsu ir uraganišku tempu. Lengvai, tarsi vyniodamas šilko siūlą ant besisukančio ratelio, smuikininkas leido mėgautis gausiai susirinkusiems klausytojams jo virtuoziškumu ir ypatinga precizija. Po šio kūrinio salėje karaliavo fortepijonas.

Elzė atliko argentiniečio Alberto Evaristo Ginastera‘os (1916–1983) Sonatą fortepijonui Op. 22 (Nr. 1), skambėjo trys ekspresyvaus charakterio jos dalys: I . Allegro marcato, II. Presto misterioso ir IV. Ruvido ed ostinato. Elzė žėrėjo temperamentu, ji tarsi pati tapo šios muzikos dalimi, leidosi nešama jos srauto, įsukusio ją į aistringą argentinietišką šokį. Grakšti ir lengva tarsi fėja, Elzė spinduliavo didžiule vidine energija, fortepijonas po jos rankomis skambėjo galinga jėga, tarsi orkestras. Nustūmusi natas į šalį, kad tarp jos ir muzikos būtų kuo mažiau tarpininkų ir trukdžių, Elzė, tarsi burtininkė kerėjo aistringais, sodriai skambančiais fortepiono pasažais. Išties, seniai teko stebėti tokią veržlią ir su atliekama muzika susitapatinusią pianistę.

Grįžęs į sceną, Rokas nuramino įsiaudrinusius klausytojus vargoniškojo vokiečių kompozitoriaus Maxo Regerio (1873–1916) Preliudu smuikui solo (op. 117), mėgaudamasis kūrinio meditatyvumu ir leisdamas atsikvėpti publikai bei pasiruošti dar vienam besiartinančiam muzikiniam dueto cunamiui – Franzo Waxmano (1906–1967) Fantazijai operos „Karmen” temomis. Šis žydų kilmės vokiečių kompozitorius yra garsus savo muzika filmams. Šiame kūrinyje įsikūnijęs į dramatišką pagrindinių operos herojų Chose ir Karmen istoriją, fortepijono ir smuiko duetas įteikė mums visą puokštę visiems gerai žinomų Georges Bizet operos temų. Rokas vėl stulbino savo meistriškumu, švariai atlikdamas fantastiško sudėtingumo flažoletus ir dvigubas tercijas, o po virtuoziškų pasažų kūrinio pabaigoje šluostėsi prakaitą.

Koncerto pabaigoje skambėjo austrų kompozitoriaus Fritzo Kreislerio (1875–1962) pjesės smuikui ir fortepijonui: „Meilės kančios”, „Gražusis rozmarinas” ir „Mažasis Vienos maršas”. Žaismingai išsprendę „meilės kančias“, dueto partneriai grakščiu valso žingsniu sukosi, svaiginami „gražiojo rozmarino“ aromato ir pakilia „Vienos maršo“ nuotaika skelbė koncerto pabaigą, po kurios, aidint nesibaigiantiems aplodismentams, palydėdami susižavėjusius klausytojus į ramų vakaro poilsį, apdovanojo juos melodingu bisu – Mozarto laikų amžininkės, austrų kompozitorės Marijos Teresijos von Paradis (1759–1824) Siciliana (Es-dur).

Eglė Šeduikytė Korienė
2026 m. balandžio 9 d.
Nuotraukų autorius Darius Ančerevičius